Nervų sistema reguliuojama ne tik iš vidaus, ji nuolat sinchronizuojasi su tuo, kas ją supa
Kartais jūs labai daug dirbate su savimi, keičiate mitybą, ilsitės, einate į terapijas, suprantate savo reakcijas, mokotės nuraminti kūną ir mintis. Net kurį laiką savijauta pagerėja, bet po kelių dienų ar savaičių viskas tarsi grįžta atgal ir ne todėl, kad darote per mažai, o todėl, kad ignoruojamas vienas svarbiausių veiksnių – tai nuolatinė jus supanti aplinka.
Nervų sistema reguliuojama ne tik iš vidaus, ji nuolat sinchronizuojasi su tuo, kas ją supa: balsų tonas, pokalbių turinys, emocinis fonas, net tai, kaip šalia esantys žmonės reaguoja į gyvenimo peripetijas ir jei aplinkoje daug įtampos, ironijos, nuolatinio nepasitenkinimo ar pasyvaus konflikto, organizmas pradeda laikyti tai norma, nors norma tai niekuomet ir nebuvo. Net jei pats žmogus nori gyventi ramiau, jo kūnas kasdien mokomas priešingo režimo, nes negali atsipalaiduoti ir jaustis saugus.
Jūs galite būti labai sąmoningais, bet smegenys vis tiek kopijuoja aplinkos vibracijas. Jei šalia nuolat skubama, nenorom pradedame save skubinti. Jei šalia nuolat nerimaujama, kūnas palaikys budrumą. Jei šalia įprasta kritikuoti/ žeminti/ nuvertinti, atsiranda vidinė įtampa net tyloje. Tai vyksta automatiškai, nes vidinis saugumas vertinamas pagal aplinkos skleidžiamus signalus. Nervų sistema labiau pasitiki tuo, ką mato kasdien, nei tuo, ką žmogus sau kartoja galvoje…
Todėl konsultacijose dažnai atsiranda pasikartojanti situacija: žmogus supranta savo sveikatinančius modelius, bet negali jų pilnai įgyvendinti realybėje, jis išmoksta atsipalaiduoti, tačiau grįžęs į tą pačią komunikaciją, kūnas vėl įsitempia, nes jis visada linkęs prisitaikyti prie bendro emocinio klimato. Jei aplinka nuolat yra dehormonizuojančiu dirgikliu, tai ir atsipalaidavimas bei geresnė savijauta tampa tik laikina būsena…
Sveikimas reikalauja ne tik vidinių pokyčių, bet ir stabilios erdvės jiems skleistis
Kai žmogus kasdien dalyvauja pokalbiuose, kuriuose daug įtampos, jis priverstas nuolat reguliuoti kitų emocijas, numatyti reakcijas ir išlaikyti savo vidinę kontrolę, kad „nesprogtų”. Tai sueikvoja daugiau energijos nei pats gyvenimo krūvis. Tada atsiranda jausmas, kad visos pastangos pasveikti yra bevaisės, nors realiai jos tiesiog neturi jokių šansų „nesveikoje” aplinkoje.
Dėl to neįmanoma pilnai stabilizuoti būsenos, jei gyvenama ir bendraujama nuolatiniame nesaugumo fone. Organizmas vis tiek grįžta į išmoktas reakcijas, nes jos reikalingos prisitaikymui. Žmogus gali trumpam pailsėti, bet negali išlikti ramus, jei kasdien turi būti pasiruošęs psichologinei įtampai, todėl ilgalaikis pokytis tampa harmoningos aplinkos klausimu…
Kai tik sumažėja dirgiklių kiekis, atsiranda netikėtas efektas: tie patys metodai pradeda „stebuklingai” sveikatinti. Sveikimas vyksta įvairiuose lygmenyse ir ne vien viduje. Jis visada vyksta tarp žmogaus ir jo aplinkos. Ir jei aplinka lieka tokia pati, kūnas ilgainiui vis tiek prie jos prisiderina…
Tad šiandien norisi jus pakviesti labai sąmoningai įsivertinti tą aplinką, kurioje praleidžiate daugiausiai laiko ir kaip joje jaučiatės.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
