Sakysite gimdymo namuose. Ne
Vaikai pirmiausia gimsta mūsų galvose ir širdyse. Jei ten yra jiems vietos. Tačiau šiandien mūsų galvos yra užimtos nuolatinėmis baimėmis ir rietenomis, bandymu pasimatuoti kieno ilgesnis ir kas yra kietesnis.
Mūsų širdys seniai pilnos naujų iphonų, elektromobilių, modernių kotedžų, kelionių į Afriką, klimato kaitos stabdymo, šunų, katinų, blizgučių ir t.t. Vaikams ten vietos nebėra. Ten, kaip sename sandėliuke, kojos neįkiši, o išsikuopti vis nėra jėgų ir laiko.
Gyvenimo prasme tampa beprasmiai pezalai socialiniuose tinkluose. Tuštumą, kuri anksčiau ar vėliau atsiveria, bandome užpildyti slankiodami po vis didesnius prekybos centrus ar protestuodami prieš visus ir prieš viską, bet tuštuma neužsipildo.
Kaip negalima nupirkti vaiko, taip negalima nupirkti ir meilės jam
Žinau koks bus komentarų turinys po šiuo įrašu. Ir dauguma jų bus labai teisingi. Taip, norint auginti vaikus reikia ir uždirbti, ir turėti galimybę patekti į darželį, išgalėti leisti į mokyklą ar universitetą, galėti derinti darbą ir vaikų auginimą, įpirkti būstą ir t.t. Čia nėra apie ką ginčytis.
Bet to neužteks. Nes taip kaip negalima nupirkti vaiko, taip negalima nupirkti ir meilės jam. Tas pradžioje neįsisąmonintas suvokimas, kad vaikų turėti būtina turi būti visaip kaip viešai pastiprinamas ir auginamas. Tai yra mūsų išgyvenimo ir išlikimo klausimas. Be vaikų visa kita praranda bet kokią prasmę. Be vaikų tauta, valstybė, kalba, tradicija tampa neįmanoma.
Kodėl pirmiausia turi pradėti lauktis mūsų smegenys?
Todėl, kad jei ten gimsta noras, jam įgyvendinti pajungiame savo valią, laiką, resursus, galime atsisakyti laikinų malonumų, pakelti laikinus sunkumus, o vėliau mėgautis tuo, kad turėjome jėgų tikrai prasmingiems dalykams. Kas turėtų tas mūsų smegenis „apvaisinti“?
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
