Po aktyvisto užpuolimo Macronas paragino Meloni žiūrėti savęs ir nesikišti į Prancūzijos vidaus reikalus
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas viešai sukritikavo Italijos premjerę Giorgią Meloni po jos pasisakymo apie Lione nužudytą 23 metų aktyvistą Quentiną Deranque. Kalbėdamas per vizitą Indijoje, Macronas pareiškė, kad jį „nustebino tai, jog nacionalistai, kurie nenori, kad juos trukdytų jų šalyje, visada pirmieji komentuoja tai, kas vyksta kitose šalyse“.[1]
„Jei kiekvienas rūpintųsi tik savo reikalais, viskas būtų gerai“, – sakė E. Macronas.
Quentin Deranque buvo mirtinai sumuštas per susirėmimus prie Liono universiteto. Prokuratūra pranešė, kad mažiausiai septyni asmenys bus tiriami dėl nužudymo, tarp jų – parlamentinis asistentas, susijęs su kairiąja partija „La France Insoumise“.
Dalis įtariamųjų siejami su radikaliomis kairiosiomis grupėmis. Macronas taip pat pabrėžė, kad Prancūzijoje „nėra vietos judėjimams, kurie legitimizuoja ar pateisina smurtą“ ir paragino „susitvarkyti savo namus“.
G. Meloni teigia kalbėjusi apie ideologinio smurto grėsmę Europoje, o ne apie Prancūzijos politiką
Giorgia Meloni anksčiau socialiniuose tinkluose pareiškė, kad Deranque mirtis „yra žaizda visai Europai“ ir pasmerkė „ideologinės neapykantos klimatą, plintantį keliose valstybėse“. Ji akcentavo, kad smurtas prieš politinius aktyvistus kelia pavojų demokratinei sistemai.[2]
Po Macrono kritikos Meloni atsakė: „Apgailestauju, kad Macronas tai suprato kaip kišimąsi. Kišimasis yra visai kas kita, pavyzdžiui, kai lyderis yra išrinktas savo piliečių, o užsienio šalis sako, kad stebės, kaip laikomasi teisinės valstybės principo. Tai yra kišimasis.“
Italijos premjerės aplinka pareiškė, kad jos komentarai buvo solidarumo ženklas Prancūzijos žmonėms, o ne bandymas kištis į vidaus reikalus. Italijos užsienio reikalų ministras Antonio Tajani įvykį pavadino „rimtu reikalu, kuris liečia mus visus“ ir priminė Italijos „Švino metus“, kai šalyje politinis smurtas iš kraštutinių grupių pareikalavo daug aukų.
Šis apsikeitimas viešomis replikomis dar labiau išryškino jau anksčiau tvyrojusią įtampą tarp Romos ir Paryžiaus – nuo migracijos politikos iki ideologinių skirtumų. Nors planuojamas abiejų šalių viršūnių susitikimas, akivaizdu, kad požiūris į politinio smurto vertinimą ir tarptautinius komentarus išlieka jautrus klausimas abiejų lyderių santykiuose.
Prancūzijoje sulaikyta jau 11 įtariamųjų, spaudimas LFI partijai stiprėja artėjant rinkimams
Tyrimas dėl Quentino Deranque nužudymo toliau plečiasi – Prancūzijos teisėsauga pranešė, kad sulaikyti dar du asmenys, o bendras įtariamųjų skaičius išaugo iki vienuolikos. Prokuratūros duomenimis, septyni iš jų tiriami dėl nužudymo, dar keturi – dėl pagalbos kitiems išvengiant teisėsaugos.
Tarp sulaikytųjų – ir du parlamentiniai padėjėjai, susiję su kairiąja partija „La France Insoumise“ (LFI). Vienas jų, Jacques-Elie Favrot, kaip paskelbė LFI parlamentaras Raphaël Arnault, sustabdė darbą parlamente, o jo sutartis nutraukiama. Kito padėjėjo teisės taip pat suspenduotos. [3]
Nors LFI lyderis Jeanas-Lucas Mélenchonas bandė atsiriboti nuo tragedijos ir pareiškė, kad partija „visiškai neprisiima jokios atsakomybės“, politinis spaudimas tik auga. Vyriausybės atstovė Maud Bregeon paragino suspenduoti Raphaël Arnault iš parlamentinės frakcijos dėl jo ryšių su „Jaunąja antifašistine gvardija“, kurią oponentai kaltina dalyvavus išpuolyje. Dešinės „Nacionalinio sambūrio“ lyderis Jordanas Bardella pareiškė, kad Mélenchonas turi „moralinę ir politinę atsakomybę“ už susidariusią situaciją.
Įtampa ypač didelė, nes iki savivaldos rinkimų liko mažiau nei mėnuo, o šie laikomi paskutiniu rimtu politiniu išbandymu prieš 2027 metų prezidento rinkimus. Net kai kurie nuosaikesni kairės atstovai, tarp jų buvęs prezidentas François Hollande’as, pareiškė, kad antrajame rinkimų ture socialistai negalės sudaryti aljansų su LFI.
Quentino Deranque mirtis jau peržengė Prancūzijos ribas ir sukėlė reakcijų užsienyje, įskaitant Italijos premjerės Giorgios Meloni pareiškimą, kad tai „žaizda visai Europai“. Tragedija tapo ne tik kriminaline byla, bet ir politiniu lūžio tašku Prancūzijos vidaus politikoje.
