Prancūzijos žemės ūkio prekybos perteklius smunka iki žemiausio lygio per 25 metus
Ilgą laiką laikyta Europos žemės ūkio lydere, Prancūzija susiduria su silpstančiais rezultatais. 2024 metais šalies žemės ūkio produkcijos vertė siekė 88,3 mlrd. eurų ir buvo didžiausia Europos Sąjungoje – daugiau nei Vokietijoje (75,5 mlrd.), Italijoje (70,2 mlrd.) ar Ispanijoje (68,7 mlrd.). Tačiau prekybos balansas rodo kitą tendenciją.[1]
2025 metais Prancūzija užfiksavo silpniausią žemės ūkio ir maisto produktų prekybos rezultatą per ketvirtį amžiaus. Prekybos perteklius sumažėjo iki žemiausio lygio per 25 metus. Ekspertai teigia, kad tai nėra tik laikinas nuosmukis, o struktūrinių problemų ir išorinių sukrėtimų pasekmė.
Pasak Sébastieno Abiso iš Prancūzijos tarptautinių ir strateginių santykių instituto (IRIS), situacija pasikeitė iš esmės. „Pastaraisiais metais Prancūzija tapo grynąja importuotoja Europos rinkoje, o didžioji jos pertekliaus dalis dabar gaunama daugiausia iš trečiųjų šalių“, – teigia jis.
Vasarą Prancūziją paveikė prekybos įtampa. JAV įvedė 15 proc. muitus ES vynui ir stipriesiems gėrimams, o Kinija – iki 34,9 proc. muitus stipriesiems gėrimams. Dėl to vyno eksporto vertė sumažėjo 8 proc., o stipriųjų gėrimų – iki 25 proc. Tuo pat metu sumažėjo ir grūdų eksportas dėl prasto 2024 metų derliaus bei Alžyro rinkos praradimo.
Italija, Ispanija ir Lenkija stiprina savo pozicijas ES rinkoje
Kol Prancūzija susiduria su iššūkiais, kitos ES šalys stiprina savo pozicijas. Bolonijos universiteto tyrėjas Yari Vecchio pažymi, kad kai kurios valstybės sėkmingiau reagavo į rinkos pokyčius.
Ispanija įtvirtino savo vietą tarp didžiausių eksportuotojų dėl konkurencingo kainų lygio vaisių, alyvuogių aliejaus ir kiaulienos sektoriuose. Lenkija sparčiai išplėtė gamybos ir eksporto pajėgumus, derindama kaštų efektyvumą ir stipriai integruotą žemės ūkio bei maisto pramonės grandinę.
Ryškiausias pavyzdys – Italija. Šalis konkuruoja ne kaina, o kokybe ir prekės ženklais, remdamasi geografinėmis nuorodomis ir nacionaline rinkodara. 2025 metais Italijos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas pasiekė apie 73 mlrd. eurų – 5 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu 2024 metais.
Žemės ūkio ekonomistė Marine Raffray teigia, kad Italijos sėkmę lemia koordinuota rinkodara. „Italai eksportuodami veikia kaip vieninga komanda; jie orientuojasi į nacionalinį prekės ženklą, o ne į regionines specializacijas. Prancūzijoje tai kur kas mažiau matoma“, – sako ji.
Vidaus struktūrinės problemos silpnina Prancūzijos pozicijas
Ekspertai nurodo, kad dalis problemos slypi pačioje Prancūzijos sistemoje. „Prancūzija praleido Europos rinką, kuri nėra išskirtinai aukščiausios klasės“, – teigia S. Abisas. Anot jo, šalis pernelyg pasikliovė tradiciniais aukštos pridėtinės vertės produktais ir nepakankamai prisitaikė prie besikeičiančios vartotojų paklausos.
Vaisių ir daržovių sektoriuje Prancūzija jau susiduria su deficitu. Vartojimas keičiasi – mažėja šviežių produktų paklausa, didėja perdirbtų gaminių, tokių kaip sultys ar konservai, poreikis. „Šių produktų gamybai reikalingos pramoninės pajėgos, kurių neturime pakankamai“, – pažymi M. Raffray.
Problema taip pat susijusi su investicijomis ir planavimu. Pasak Burkhardo Schaerio iš Prancūzijos–Vokietijos žemės ūkio tyrimų agentūros ECOZEPT, šalyje trūksta aiškios ilgalaikės krypties. „Prancūzijos tradiciniame žemės ūkyje nėra stabilumo“, – sako jis, primindamas apie pastaraisiais metais svyravusias politines kryptis.
Be to, sektoriuje ryški demografinė problema – senstanti darbo jėga ir nepakankamas kartų atsinaujinimas. Dalis maisto perdirbimo įmonių nėra modernizuotos nuo 2000-ųjų pradžios. Dėl to Prancūzija vis dažniau tampa importo rinka net kaimyninėms valstybėms.
Vis dėlto S. Abisas ragina vengti dramatizavimo. „Pusę amžiaus Prancūzijos prekybos balansas buvo perteklinis. Šiandien jis sumažėjo, bet mes dar nesame deficite“, – pabrėžia jis, primindamas, kad, pavyzdžiui, Vokietijos žemės ūkio prekybos balansas yra neigiamas.
Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į ciklinius veiksnius. Silpnesnis euras dolerio atžvilgiu ir išaugusios žaliavų kainos, ypač kakavos, kurios pabrango apie 30 proc., turėjo reikšmingos įtakos rezultatams. Be šių sukrėtimų, Prancūzijos prekybos rodikliai galėjo atrodyti palankesni.
