Paskutinis kilometrinis įrašas
Žinau, daugeliui dabar reikia reelsų ir trumpų, paprastų tekstų. Kur kiti kalti, aš geras ir viskas paprasta. Gal daugiau sau tą rašau. Na, nesvarbu.
Pabaiga pradėtų pamąstymų apie totalitarizme tylinčius, protingus ir dorus žmones. Kurie tiesiog mato, kad daugumai į tai, kas vyksta, nusispjaut. Kurie todėl nebando ko nors daryti, nes tai absoliučiai beviltiška. Ir stengiasi gyventi pagal sąžinę, susikurdami savo mažus, gražius pasaulius, kuriuose bręsta ateitis.
Tai, ką rašiau, buvo buvo apie išlikimą. Dabar – apie gyvenimo kokybę.
Yra trys, giliai susiję sluoksniai: sveikata – laimės pojūtis – sąžinė. Jei vienas griūva, kiti neišsilaiko.
SVEIKATA – kas totalitarizme realiai nutinka kūnui ir psichikai
1. Lėtinė moralinė įtampa – fiziologinis stresas. Jei matai neteisybę, gyveni prieš daugumos normas, nuolat sulaikai reakcijas – esi ne trumpalaikėje, o lėtinėje streso būsenoje. Ateina – po truputį, bet vis daugiau – miego sutrikimai, širdies ritmo pokyčiai, virškinimo problemos. Silpnėja imunitetas, dažnėja nerimo, depresijos epizodai. Tai ne „silpnumas“, o elementari neurobiologija.
2. Pavojingiausias ne pyktis, o užslopinta reakcija. Nes atvira emocija išsikrauna, o užslopinta lieka kūne. Ypač pavojingi jausmai: bejėgiškumas, gėda, priverstinė tyla. Sukelia emocinį atbukimą, „nebejaučiu nieko“ būseną.
3. Sveikatos apsaugos principas: kūnas visada svarbiau už poziciją. Kai kūnas sugriūva, tavo tegu teisingiausia Visatoje moralinė laikysena tampa nepasiekiama. Sąžinė pavargsta, žmogus palūžta. Todėl fizinė rutina (miegas, judėjimas) taip pat beveik etinis veiksmas. Poilsis yra atsparumo dalis, ne koks nors pabėgimas.
LAIMĖS POJŪTIS – ar įmanoma būti laimingam, kai matai per daug? Trumpas atsakymas: taip, bet kitaip negu dauguma
1. Atsisakykim „džiaugsmo kaip sėkmės“ mito. Žmogus, kuris kasdien daugybę kartų mato struktūrinę neteisybę, nebegali džiaugtis „kaip anksčiau“, nebetiki paviršiniu optimizmu. Tai nereiškia pasmerkimo amžinam liūdesiui, kai negali patirti džiaugsmo. Tiesiog laimė persikelia į kitą lygį.
2. Brandžios laimės forma yra ramybė, ne euforija. Dažniausiai būna trumpi, bet tikri džiaugsmai, tylus pasitenkinimas, jausmas „esu savo vietoje“. Tai ne kokia nors nuolatinė „gera nuotaika”, ne „pozityvus mąstymas“, nepaliaujamas ir įnirtingas uodegytės vizginimas. Tai gyvenimas be vidinės išdavystės.
3. Pavojus – moralinis asketizmas. Kai kurie socialiai jautrūs, empatiški žmonės net neleidžia sau džiaugsmo, nes „kažkur neteisybė“… Tai jau psichikos liga. Ir žiauriai pavojinga: laimės atsisakymas nepataiso pasaulio, tik sunaikina patį žmogų. Džiaugsmas nėra išdavystė.
MORALĖ IR SĄŽINĖ – kaip išlikti moraliam, bet netapti fanatiku?
1. Sąžinė tavo kompasas, ne botagas. Rodo kryptį, bet neplaka. Nesveika reikalauti nuolatinės aukos, neleisti sau pailsėti. Kasdieninis, pasąmoningai užvaldęs tave „dar per mažai darai“ – ne sąžinė, o vidinis persekiojimas.
2. Pati pavojingiausia būsena – „moralinis grynumas“. Tipo „aš negaliu gyventi normaliai, kol pasaulis neteisingas”… Tai kelias į savidestrukciją. Taip sudegė daug sąžiningų žmonių, nepalikdami nei pokyčio, nei savęs.
3. Brandus moralės lygmuo. Aš darau tai, ką galiu. Ir gyvenu taip, kad neišduočiau savęs. Be prievartos sau, be reikalavimo būti pavyzdžiu pasauliui ar tautai. Be noro nubausti save.
Kaip 6šie trys dalykai susijungia?
Jei trumpai: Sveikata klausia: ar turi energijos gyventi? Laimė – ar nori gyventi? Sąžinė – ar gali gyventi su savim? Visos trys kartu leidžia ilgai gyventi tikrume, neužsimerkus, atviromis akimis.
Išvados
Ne kiekvienas, kuris gyvena ramiai, yra abejingas.
Ne kiekvienas, kuris kenčia, yra moralesnis.
Moralė nėra kančios kiekis. Ji – vidinės tiesos ir gyvenimo suderinamumas.
Sveikas žmogus su švaria sąžine gali gyventi neteisingame pasaulyje, jei neleidžia jam tapti neteisingu savo viduje.
Taisyklės sau: Paprasti dalykai, kurie realiai saugo nervų sistemą, sąžinę ir tavo buvimą čia ir dabar
1. „INFORMACINĖ DIETA“. Nusistatyti 2 laikus per dieną, kada skaitai naujienas; jokio „scrollinimo tarp kitko“. Kodėl veikia: nuolatinė neteisybė ekrane palaiko bejėgiškumą, o ribojimas grąžina kontrolės jausmą. Tai ne ignoravimas. Dozavimas.
2. KŪNO „ĮŽEMINIMAS“ PER VEIKSMĄ. Nebūtinai sporto salė, gali būti 20–40 min. vaikščiojimo, darbo rankomis, tvarkymosi, daiktų taisymo, pjovimo (mano tetė eidavo po valandą pjauti malkų, kad šeimai žiemą būtų šilta – grįždavo pavargęs, bet laimingas). Kodėl veikia: kūnas grįžta į „čia ir dabar“, o stresas išeina per judesį, ne per mintis.
3. DIENOS „UŽDARYMAS“. Kiekvieną vakarą trumpai sau įvardink, ką šiandien padariau gerai, kur per daug išsikroviau. Ne analizė, pakaks 2–3 sakinių. Tai saugo nuo moralinio savęs persekiojimo.
4. „TIESOS KONTAKTAS“. Kasdien arba kas kelias dienas parašyk ar mintyse įvardink vieną dalyką, kuris tau buvo neteisingas. Ir vieną dalyką, kuris buvo gyvas ir geras. Kad pasaulis nesusitrauktų tik į blogį.
5. MAŽA, KONKRETI GEROVĖ. Sąmoningai padaryk vieną mažą darbą, kuris nėra naudingas, bet malonus. Be jokios kaltės – tai atsparumo kuro papildymas.
6. „NE“ PRAKTIKA. Kartą per dieną atsisakyk to, kas siurbia energiją, provokuoja beprasmišką ginčą. Kiekvienas „ne“ saugo tavo gyvenimą.
7. PERIODINĖ TYLA. Viena diena per savaitę be politinių diskusijų ir apmąstymų. Viena valanda per dieną be informacijos. Tai ne asketizmas, o sistemos išjungimas iš tavo galvos.
Vidinis kodeksas
Tai ne moralės įstatymai. Orientyrai, kai pavargsti ir pradedi abejoti savimi.
1. Neprivalau būti nuolat teisus, kad būčiau sąžiningas. Tiesa – ne spektaklis.
2. Mano kūnas yra svarbesnis už bet kokią poziciją. Be kūno – nėra nei sąžinės, nei drąsos.
3. Renkuosi mūšius, o ne degimą. Kiekviena kova kainuoja.
4. Neatsakau už kitų sąmoningumą ar kvailumą. Aš atsakau už save.
5. Džiaugsmas nėra išdavystė. Gyventi gerai – leidžiama.
6. Tylėjimas gali būti laikysena. Ne kiekviena tiesa turi būti rėkiama garsiai.
7. Nelaikau savęs centru, nes sistema visada didesnė. Mano gyvenimas – ribotas.
8. Saugau tai, kas manyje gyva. Ne viskas skirta aukojimui.
9. Leidžiu sau keistis. Mano pozicija nėra tapatybė.
10. Gyvenu taip, kad galėčiau žiūrėti sau į akis. Ne daugiau, bet ir ne mažiau.
Gyventi beprotiškame pasaulyje reiškia kasdien rinktis ne tiesą prieš gyvenimą, o tiesą gyvenime.
Pavyzdžiai, kad nebūčiau „sausas teoretikas“?
Net nemanau su jais bandyti lygintis, bet kas jie buvo, kaip totalitarizmą išgyveno savo viduje? Gal klystu, gal istorikai ir žinovai nesutiks… Na ir kas, jei klystu. Tų žmonių nepažinau, bet iš to, ką esu skaitęs:
– Vaclavas Havelas. Psichologiškai nestiprus, bet nuoseklus. Kitiems – drąsus disidentas, moralinis autoritetas. Sau jautrus, nerimastingas, linkęs į depresiją, fiziškai silpnas. Nesiekė masinio palaikymo. Rašė sau, „tarsi niekas neskaitytų“, kaip iš aš ilgai taip rašiau ir dabar teberašau – jums tik dalį drįstu pateikt. Nebandė „nugalėti sistemos“, tik nepaklusti melui. Pamoka – nebūtina būti kietam, bet būtina būti nuosekliam.
– Andrejus Sacharovas. Psichologiškai gyveno vidiniame konflikte iki galo. Mitologinis didvyris, perėjęs iš sistemos į opoziciją. Nors realiai ilgai gyveno kognityvinio disonanso būsenoje, labai kentėjo nuo kaltės, buvo socialiai naivus nežmoniškai savo valstybei. Išlaikė jį viena, stipri atrama – žmona. Mokslinis mąstymas – vien faktai, ne emocijos. Aiškiai sau nubrėžė ribą: TOLIAU – NE! Išvada paprasta ir kiekvienam svarbi – be asmeninės atramos žmogus neišlaiko ilgos moralinės įtampos.
– George’as Orwellas. „Per daug matantis“ – dabar pasakytume. Aiškus, herojiškas totalitarizmo kritikas. Nors jį pažinoję rašo, kad gyveno su nuolatine melancholija, vienatvėje, nusivylęs visais – tiek dešine, tiek kaire. Kas išlaikė? Rašymas kaip vidinė higiena, o ne koks nors didvyriškas aktyvizmas. Ne priklausymas kokioms nors „stovykloms“ ir net ne atsisakymas joms priklausyti. Tiesiog sąmoningas atsitraukimas nuo politinio triukšmo. Jo gyvenimo pamoka: jei per daug matai – turi turėti vietą, kur to nematai.
– Mūsų disidentai kaip visuma. Jų gyvenimas – tylus pasipriešinimas. Nesitikėjo laimėti, orientavosi į šeimą, meno amatą, tekstą, tikėjimą. Kas padėjo neišprotėti? Gyvenimas nebuvo visas „apie kovą“. Jiems buvo aiški riba: čia aš prieš sistemą, bet štai čia – mano pasaulis. Pamoka – ilgiausiai išgyvena ne garsiausi, o tie, kurie gyvena ne vienu lygmeniu, tarsi grotų keliais registrais.
Tuo baigiu paklodes apie tylinčius, bet nesusitaikiusius, dorus ir išmintingus. Tuos, kuriuose slypi galia ir ateitis.
Permainos tampa galimybe ne masėse, bet, deja, politinėje klasėje. Tame dažniausiai savanaudiškame visuomenės sluoksnyje, kuris legitimuoja sprendimų priėmėjus ir viešąjį gyvenimą. Kada sistema jiems pasidaro nebenaudinga.
Tačiau ši galimybė gali virsti teisingesne tikrove tik tada, kai ją perima ir paremia tylinčioji, garbingoji, išlaikanti visų ateities šansą visuomenės dalis. Šie žmonės gali nulemti kiek įmanoma sąžiningesnę, nesavanaudišką permainų kryptį.
Tai ir mūsų dalis, kurioje vyksta gyvasis, dažniausiai neviešas, bet tikras gyvenimas. Labai norėčiau tikėti, kad tie nedaugelis, kurie čia susitinkame, dar galime tokiais būti.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
