„Visada važiavom ir važiuosim“: lietuviai skaičiuoja, kiek sutaupo apsipirkdami Lenkijoje
Lietuvių kelionės apsipirkti į Lenkiją jau seniai nebėra vien pavieniai nuotykiai savaitgalį. Tai – įprotis, virtęs savotiška kasdienės ekonomikos strategija, kurią žmonės gina ne skaičiavimais „iš lubų“, o asmenine patirtimi. Gyventojų komentarai atskleidžia aiškią tendenciją: didelė dalis pirkėjų net nebekelia klausimo, ar apsimoka – jie teigia, kad apsimoka visada.
„Visada apsimoka ir visada važiuojam“, – trumpai ir be išlygų rašo vienas komentatorius. Kitas antrina dar kategoriškiau: „Visada važiavom ir važiuosim, nebuvo jokiu momentu, kad neapsimokėjo!“ Jo teigimu, ypač akivaizdūs kainų skirtumai išlieka perkant mėsą, alkoholį, vaistus ir vitaminus – būtent šios prekių grupės dažniausiai minimos kaip pagrindinė motyvacija kirsti sieną.
Mėsa – viena dažniausiai aptariamų temų. Nors dalis pirkėjų pastebi, kad kainos kartais susilygina, skirtumai vis dar jaučiami. „Na, aš važiuodavau pirkti visada žalios mėsos, bet buvo, kad ten mėsos kainos buvo susilyginę su Lietuvos“, – rašo viena gyventoja. Visgi kiti pateikia labai konkrečius palyginimus: „Aš buvau – pas mus nugarinė 6 euro, ten 1,89 Eur. Alkoholis perpus ir net daugiau pigiau.“
Apsipirkimas Lenkijoje reikalauja žinių: kur pirkti mėsą, kur – pieno produktus
Tačiau komentarai rodo, kad pigiai apsipirkti Lenkijoje reikia taip pat mokėti. Patyrę pirkėjai pabrėžia, jog didžiausia nauda pasiekiama tik žinant, kur ir kada pirkti. „Be akcijų pigiai neapsipirksite. Pirmą kartą važiuokite su žinančiu kas, kur, kada“, – pataria vienas komentatorius. Kiti akcentuoja nuolaidų korteles, ypač „Biedronkos“, kurios leidžia dar labiau sumažinti galutinę sumą.
Kai kurie gyventojai pateikia ir detalią „logistiką“: kur pirkti mėsą, kur pieno produktus, o kur – visas kitas prekes. „Jei važiuosit 1 kg mėsos – tai neapsimokės, bet jei važiuojate pirkti visam mėnesiui ar dviems, tai mėsa maždaug 1–2 eurais už kilogramą pigiau“, – rašoma komentare, kuriame minimos konkrečios vietos: Piko bazė, pieno bazė, „Kaufland“ ir „Biedronka“.
Didžiausią emocinį krūvį, regis, kelia ne tik pigesnės kainos, bet ir paradoksas, kai lietuviškos prekės Lenkijoje kainuoja mažiau nei Lietuvoje. „Keisčiausia, kai lietuvišką prekę Lenkijoje galima daug pigiau nusipirkti nei pas mus Lietuvoje“, – piktinasi vienas komentatorius, ironizuodamas, kad taip „keliama mūsų ekonomika“.
700–800 eurų už maistą per mėnesį: kainos Lietuvoje verčia gyventojus skaičiuoti kiekvieną centą
Maisto kainos Lietuvoje pastaraisiais metais tapo vienu labiausiai gyventojų kasdienybę veikiančių veiksnių. Apsipirkimas parduotuvėse daugeliui virto nuolatiniu balansavimu tarp būtiniausių produktų ir finansinių galimybių. Trijų asmenų šeimos maisto krepšelis dažnai siekia 450–600 eurų per mėnesį, o dalis namų ūkių pripažįsta išleidžiantys ir 700–800 eurų, ypač jei į pirkinius įtraukiami pusfabrikačiai, dažnesnis mėsos vartojimas ar buitinės prekės.
Maistui Lietuvoje gyventojai skiria apie penktadalį pajamų, tačiau pensininkams ir mažesnes pajamas gaunantiems asmenims ši dalis gali išaugti iki trečdalio, todėl net nedidelis kainų kilimas tampa itin juntamas.
Nors ekonomistai prognozuoja, kad 2026 metais maisto kainų augimas turėtų būti nuosaikesnis, gyventojų optimizmas išlieka ribotas. Tikimasi, kad kai kurios prekių grupės, pavyzdžiui, pieno produktai, galėtų net šiek tiek atpigti, tačiau bendrą kainų lygį spaudžia augančios verslo sąnaudos ir mokesčiai.
Dėl to maisto kainos Lietuvoje išlieka aukštesnės nei daugelyje kitų Europos šalių, o pirkėjai vis dažniau ieško būdų sutaupyti – atidžiai planuoja pirkinius, naudojasi nuolaidomis arba renkasi apsipirkimą užsienyje.
Tikimasi ir Maisto tarybos darbo rezultatų
Tačiau maisto kainos ir toliau auga nepaisant to, kad jau metus Lietuvoje veikia Maisto taryba – net pati premjerė Inga Ruginienė viešai pripažino norinti, jog ši institucija pagaliau „padirbėtų iš peties“. Maisto taryba buvo sukurta kaip patariamoji ir analitinė institucija, kurios pagrindinis tikslas – stebėti maisto kainų dinamiką, vertinti visą tiekimo grandinę nuo ūkininko iki prekybos tinklo ir identifikuoti vietas, kuriose susidaro kainų disbalansai.
Vis dėlto taryba neturi teisinių svertų tiesiogiai reguliuoti kainų ar nustatyti jų ribų, todėl realus jos poveikis kainoms priklauso nuo pateikiamų rekomendacijų ir Vyriausybės politinės valios jas įgyvendinti.
Nors taryba deklaravo siekį stiprinti vietos gamintojų derybinę galią, skatinti trumpesnes tiekimo grandines ir didesnį skaidrumą rinkoje, vartotojai kol kas šių iniciatyvų rezultatų kainų etiketėse nepajuto, o augančios maisto išlaidos išlieka viena jautriausių Lietuvos gyventojų problemų.
