Tėvai piktinasi mokymo programa, kuria neatsižvelgiama į vaikų raidą
Viešojoje peticijų platformoje Peticijos.lt paskelbta iniciatyva „Reformuokime mokymo programą: už vaikystę be perdegimo“ per trumpą laiką sulaukė plataus visuomenės palaikymo. Peticija, adresuota Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, kelia klausimą, kuris pastaraisiais metais vis dažniau girdimas tiek tėvų, tiek pedagogų bendruomenėje – ar dabartinė pradinio ugdymo programa iš tiesų atitinka vaikų galimybes ir poreikius.
Peticijos autoriai atkreipia dėmesį, kad mokymo turinys ir tempas pradinėse klasėse, jų vertinimu, tapo pernelyg intensyvūs. Anot iniciatyvos, vaikai nuo pirmųjų klasių susiduria su dideliu informacijos kiekiu, sparčiu perėjimu nuo vienos temos prie kitos ir augančiu reikalavimų skaičiumi, kuris neretai peržengia natūralias jų raidos ribas. Šią situaciją peticijos rengėjai apibūdina kaip sisteminę problemą, kuri ilgainiui veda ne į gilesnį mokymąsi, o į nuovargį ir motyvacijos praradimą[1].
„Šiuo metu daugelis tėvų, mokytojų ir vaikų pastebi, kad mokymo programa tapo pernelyg sudėtinga, per greita ir neadekvati vaikų amžiui. Nėra atsižvelgiama į jokią augančio vaiko raidą – nei fizinę, nei psichologinę. Vaikai yra „deginami” nuo pat pirmų klasių“, – teigiama peticijoje, pabrėžiant, kad problema nėra pavienė ar susijusi tik su atskiromis mokyklomis.
Tėvai skundžiasi, kad švietimo programa mažai atsižvelgia į patį žmogų. Pixabay/Unsplash nuotrauka
„Svarbu išeiti programą, o ne suprasti“: tėvai sako, kad mokykla vaikams kelia stresą
Iniciatyvos autoriai kritikuoja tai, jog ugdymo procese prioritetas dažnai teikiamas programos „išeinimui“, o ne realiam vaiko supratimui, savijautai ar mokymosi džiaugsmui. Pasak jų, toks požiūris lemia situaciją, kai mokymasis tampa pareiga, lydima nuolatinio streso, o ne smalsumą ir kūrybiškumą skatinančiu procesu. Tėvai peticijos komentaruose dalijasi patirtimis, jog net pradinukai vis dažniau patiria nuovargį, nerimą dėl mokyklos ir nenorą mokytis.
Peticijoje raginama iš esmės peržiūrėti pradinio ugdymo programą, įtraukiant vaikų raidos specialistus, psichologus ir praktikuojančius pedagogus. Iniciatoriai pabrėžia, kad ugdymas turėtų būti grįstas ne tik akademiniais tikslais, bet ir vaiko emocine gerove, fiziniu aktyvumu bei natūraliu mokymosi tempu. Jų teigimu, tik taip galima užtikrinti, kad mokykla taptų saugia aplinka augti, o ne vieta, kurioje vaikai anksti susiduria su perdegimo požymiais.
Skelbiama, kad šiai dienai peticiją jau pasirašė per 2,1 tūkst. mokinių tėvų.
Vis dažniau perdega ir mokytojai
Mokytojo profesija jau daugelį metų priskiriama prie didelės emocinės rizikos darbų, o perdegimas pedagogų bendruomenėje nėra pavienis ar naujas reiškinys. Psichologė ir psichoterapeutė Žydrė Arlauskaitė pabrėžia, kad nuolatinis darbas su žmonėmis, pareiga būti pavyzdžiu ir visada „budėjimo režime“ esanti savijauta ilgainiui išsekina net stipriausius. Mokytojas kasdien susiduria su intensyviu emocijų, situacijų ir atsakomybės srautu, o toks tempas, trunkantis dešimtmečius, tampa rimta perdegimo priežastimi[2].
Perdegimą stiprina ir tai, kad mokyklos aplinka yra nuolat kintanti ir sunkiai prognozuojama. Mokytojas kasdien turi būti pasirengęs netikėtoms situacijoms, skirtingoms vaikų nuotaikoms, tėvų lūkesčiams ir konfliktams, dažnai neturėdamas galimybės atsitraukti ar „išsikrauti“. Pasak specialistės, ilgainiui toks nuolatinis budrumas virsta emociniu išsekimu, kuris pasireiškia abejingumu, motyvacijos stoka, cinišku požiūriu ar net fizinės sveikatos problemomis. Dažnai pats žmogus perdegimo nebeatpažįsta – jis tampa pastebimas tik aplinkiniams.
Psichologė pabrėžia, kad perdegimas nėra silpnumo ženklas, o ilgalaikio, neišspręsto streso pasekmė. Siekiant jo išvengti, mokytojams būtina turėti aiškias ribas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, veiklų už mokyklos ribų ir palaikantį kolektyvą. Ne mažiau svarbu ir tai, kad perdegimas nebūtų laikomas „neišvengiama profesijos dalimi“, o būtų atpažįstamas laiku – kaip rimta problema, reikalaujanti dėmesio, pagalbos ir sisteminių sprendimų.
„Perdegimas yra labai rimtas dalykas.“ – nurodė Ž. Arlauskaitė.
Su emociniu perdegimu susiduria ir mokytojai. Jechoots.com/Pexels nuotrauka
Po egzaminų fiasko – siūlymas nuleisti valstybinių brandos egzaminų kartelę
Po skandalingai pasibaigusių praėjusių mokslo metų ir valstybinių brandos egzaminų, ŠMSM nuo šių metų užsimojo nuleisti valstybinių brandos egzaminų išlaikymo kartelę, siūlydama 2026 metų egzaminų sesijai nustatyti 25 taškų ribą vietoje dabar galiojančių 35.
Ministerijos teigimu, prognozės rodo, kad palikus esamą kartelę, dalis egzaminų galėtų būti neišlaikyti masiškai – ypač matematikos ir kai kurių kitų dalykų atveju, o tai reikštų šių metų scenarijaus pasikartojimą. Pabrėžiama, kad dideli neišlaikymo skaičiai neatspindi mokinių gebėjimų, o veikiau atskleidžia ne iki galo pasirengtą reformą ir realybės neatitinkančius reikalavimus.
Ministerija taip pat atkreipia dėmesį, kad situaciją dar labiau komplikuoja ankstesnės valdžios sprendimai – neįgyvendintas privalomas PUPP, panaikinti mokykliniai egzaminai ir padidintas privalomų valstybinių brandos egzaminų skaičius. Dėl to daugiau mokinių buvo priversti laikyti egzaminus taikant aukštą išlaikymo ribą, nors pati sistema tam nebuvo pasirengusi.
Kadangi valstybiniai brandos egzaminai dabar vertina tik 11–12 klasių ugdymo turinį ir neleidžia įtraukti lengvesnių užduočių, kartelės koregavimas laikomas greičiausiu sprendimu stabilizuoti padėtį. Kartu svarstoma suvienodinti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino kartelę bei suteikti daugiau lankstumo egzaminų pasirinkimams ir perlaikymui, o galutiniai sprendimai bus priimti po konsultacijų su švietimo bendruomene.
