Kazachstanas išlieka viena svarbiausių Vidurinės Azijos valstybių, kurios geopolitinė reikšmė pastaraisiais metais tik auga
Politologo prof. dr. Algio Krupavičiaus vertinimu, šalis nuosekliai balansuoja tarp Rusijos, Kinijos ir Vakarų interesų, palaikydama ryšius su Jungtinėmis Valstijomis saugumo bei karinio rengimo srityse, tačiau kartu išlaikydama glaudų bendradarbiavimą su Maskva. Tokia daugiakryptė užsienio politika leidžia Kazachstanui manevruoti sudėtingame regione ir išlaikyti strateginį savarankiškumą.
Profesoriaus teigimu, pastaruoju metu Kazachstane svarstomos konstitucinės ir institucinės reformos kelia klausimų dėl šalies politinės raidos krypties. Tarp siūlymų – viceprezidento pareigybės įsteigimas ir galimas perėjimas prie vienerių rūmų parlamento. Šios iniciatyvos vertinamos ne tik kaip politinės sistemos pertvarka po ilgamečio Nursultano Nazarbajevo valdymo, bet ir kaip bandymas sustiprinti valdžios stabilumą, užtikrinti jos tęstinumą bei išvengti regionui būdingų elitų konfliktų.[1]
Viceprezidento pareigybė kaip valdžios tęstinumo garantas
Pasak prof. dr. Algio Krupavičiaus, viceprezidento institucija Kazachstane būtų glaudžiai susieta su prezidento vaidmeniu ir jo įgaliojimais. Politologiniu požiūriu, tokia pareigybė būdinga pirmiausia prezidentinėms sistemoms, kuriose valstybės vadovas turi plačius vykdomuosius įgaliojimus. Parlamentinėse ar pusiau prezidentinėse sistemose viceprezidento dažniausiai nėra, nes prezidento funkcijos ten yra ribotos arba daugiausia simbolinės.
Pagrindinė viceprezidento funkcija – užtikrinti sklandų valdžios perėmimą, jei prezidento pareigos netikėtai taptų laisvos dėl mirties, atsistatydinimo ar nušalinimo. Tačiau ši pareigybė turi ir platesnę reikšmę: ji leidžia institucionalizuoti valdžios tęstinumą, sumažinti politinį neapibrėžtumą ir užtikrinti, kad strateginė politikos kryptis nebūtų staigiai keičiama krizės atveju.
Kazachstano atveju viceprezidento pareigybės įsteigimas būtų dar vienas žingsnis stiprinant vertikalią prezidento valdžios struktūrą ir didinant politinės sistemos nuspėjamumą.
Kodėl svarstoma atsisakyti dvejų rūmų parlamento
A. Krupavičiaus vertinimu, kita svarbi reformų kryptis – įstatymų leidžiamosios valdžios pertvarka. Siūlymai pereiti prie vienerių rūmų parlamento grindžiami argumentais, susijusiais su įstatymų leidybos efektyvumu ir skaidrumu. Istoriškai dvejų rūmų parlamentai dažniausiai susiformavo federacinėse valstybėse arba šalyse, turinčiose ilgą luominio ar teritorinio atstovavimo tradiciją.
Kazachstanas yra unitarinė ir palyginti jauna valstybė, todėl neturi struktūrinių paskatų išlaikyti sudėtingą dvejų rūmų sistemą. Tarptautinė praktika rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau šalių renkasi vienerių rūmų modelį, siekdamos supaprastinti sprendimų priėmimo procesą ir sumažinti institucinių „stabdžių“ skaičių.
Vienerių rūmų parlamentas leidžia aiškiau apibrėžti politinę atsakomybę, nes sprendimų priėmimas nebeišskaidomas tarp skirtingų rūmų. Be to, toks modelis gali sumažinti administracinę naštą ir valstybės išlaidas.
Kurultajus kaip politinės simbolikos ir konsultacijų forma
Pasak prof. dr. Algio Krupavičiaus, svarstoma, kad Kazachstano parlamento Žemieji Rūmai galėtų būti pervadinti Kurultajumi – istoriniu pavadinimu, turinčiu gilias kultūrines šaknis. Toks sprendimas atlieka ne tik institucinę, bet ir simbolinę funkciją, pabrėžiančią Kazachstano politinės raidos savitumą ir siekį remtis vietinėmis tradicijomis.
Kurultajus numatomas kaip platesnių konsultacijų ir politinio dialogo forma, kuria siekiama stiprinti valdžios ryšį su visuomene. Panašūs konsultaciniai mechanizmai egzistuoja ir kitose pasaulio šalyse, ypač Lotynų Amerikoje, kur jie dažnai pasitelkiami politinei mobilizacijai ir reformų legitimumui didinti.
Profesoriaus vertinimu, Kazachstano atveju tokie forumai prisideda prie naratyvo apie savarankišką politinę modernizaciją, kuri nėra tiesioginis kitų valstybių modelių perėmimas.
Prezidentinė sistema tampa labiau konsoliduota
Po 2022 metų reformų Kazachstanas pasirinko laipsnišką, iš viršaus valdomą politinės sistemos atnaujinimą, išlaikant vykdomosios valdžios tęstinumą. Siūlomi 2026 metų pokyčiai rodo, kad šalis juda link dar labiau institucionalizuotos ir nuspėjamos prezidentinės sistemos.
Šios reformos greičiausiai nesukels politinio režimo transformacijos, tačiau jos sustiprins esamą valdžios architektūrą, sumažins neapibrėžtumą ir padidins politinį stabilumą regione, kuris išlieka jautrus tiek vidaus, tiek išorės sukrėtimams.
