Negailestingas nuosprendis D. Nausėdienės įvaizdžiui: „Nedaro garbės nei sau, nei šaliai“
Vienas garsiausių Lietuvos dizainerių Juozas Statkevičius viešai ir itin griežtai įvertino Jo Ekscelencijos Gitano Nausėdos ir Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės įvaizdį oficialiame susitikime su Danijos karališkąja šeima. Savo socialiniuose tinkluose dizaineris daugiausia dėmesio skyrė Pirmosios ponios dieniniam kostiumui, kurį lygino su Danijos karalienės apranga, pabrėždamas ryškų kontrastą tarp santūrios klasikos ir to, ką pats pavadino stilistiniu nesusipratimu.
J. Statkevičiaus teigimu, Danijos karalienės pasirinktas įvaizdis atitiko aukščiausio lygio protokolą – buvo kuklus, lengvas, brangiai atrodantis ir klasikinis. Tuo metu Pirmosios ponios kostiumas, dizainerio vertinimu, išsiskyrė netinkamu kirpimu, prastai krintančia medžiaga, keistu įstrižiniu užsegimu ir spalva, kuri, pasak jo, visiškai neatitinka dieninio oficialaus kostiumo logikos[1].
„Toks rūbas nedaro garbės nei moteriai, nei šaliai, nei karalienės kompanijai.“ – kirto J. Statkevičius.
Kritiką dizaineris tęsė detalizuodamas, jog įvaizdį dar labiau silpnina per arti kaklo esanti apykaklė, per maža ir neproporcinga segė, keistai išplatintos rankovės bei neaiškiai į šonus atitrauktos kišenės. Visa tai, anot jo, sukuria chaotišką siluetą ir įspūdį, kad drabužis nėra suvaldytas nei konstrukciškai, nei estetiškai.
„Čia kažkoks avangardinis sprendimas, ar tiesiog nesusitvarkyta nei su siluetu, nei su medžiaga, nei su proporcijom, gal tai tikrai kažkoks pižamos ir darbo uniformos hibridas? Atleiskit, daug visko matęs, bet toks studentiškas keistas darbas, kodėl ne pilkas kostiumas ir melsvi marškiniai, kodėl tiek daug tokios keistos teatrinės dramos dieniniam kostiumui?“ – kandžiai pridūrė dizaineris.
Nesulaukė kvietimo į karališkąjį susitikimą
Tuo tarpu ketvirtadienį J. Statkevičius taip pat nurodė nebuvęs pakviestas ir į valstybinę vakarienę Danijos Karaliaus ir Karalienės garbei. Dizaineris priminė, kad 2006 metais asmeniškai susipažino su Danijos karaliene ir tapo vieninteliu Lietuvos istorijoje dizaineriu, kuris ją aprengė, o tai, jo vertinimu, yra reikšmingas profesinis pasiekimas[2].
Pasak Statkevičiaus, šis faktas kelia klausimų dėl to, kaip Lietuvoje vertinami kultūros ir mados sričių atstovų nuopelnai. Jis svarstė, kodėl tokio pobūdžio pasiekimai nėra laikomi svarbiais ar vertais pripažinimo, ir siūlė palyginti, kokie konkretūs nuopelnai Danijai yra priskiriami kitiems asmenims.
„Deja, Prezidentūros pateiktas atsakymas man pasirodė paviršutiniškas ir neįtikinamas. Tikiuosi, kad ateityje bus daugiau dėmesio skiriama kultūros ir mados sričių vertinimui.
Ir toliau viešai reikšiu savo profesinę nuomonę apie estetiką, kultūrą, madą, proporcijas ir spalvas, nes manau, kad šios sritys Lietuvoje nusipelno rimtesnio požiūrio.“ – pridūrė J. Statkevičius.
Primename, kad Prezidentūra nepaisant to, kad dizaineris palaiko šiltus santykius su pačia Karaliene, į oficialų susitikimą jo nepakvietė ir pateikė savo atsaką[3].
„Prezidentas ir pirmoji ponia į valstybinę vakarienę Danijos Karaliaus ir Karalienės garbei pakvietė svečius, nusipelniusius Lietuvos ir Danijos bendrystei“, – komentavo Prezidentūros atstovai.
Pasijautė neįvertintas
Tuo tarpu dar spalio viduryje J. Statkevičius viešai leido suprasti, kad po pasirodymo prestižinėje „Paris Fashion Week“ jis pasijuto ne įvertintas, o paliktas be palaikymo. Dizainerio teigimu, vietoje dėmesio pasiekimams tarptautinėje arenoje jis susidūrė su menkinančiomis interpretacijomis ir iškreiptu viešu naratyvu, kuris, jo akimis, nuvertina ne tik asmeninį darbą, bet ir pastangas garsinti Lietuvos vardą.
J. Statkevičius pabrėžė, kad dalyvavimas Paryžiaus mados savaitėje buvo ne privatus gestas, o kryptinga kultūrinė ir profesinė veikla, kuri daugelyje šalių būtų suvokiama kaip valstybės reprezentacija.
Pasak dizainerio, tokios reakcijos tik dar labiau išryškino sisteminę problemą – kūrėjai Lietuvoje dažnai lieka vieni su savo iniciatyvomis ir rizika, nejausdami realaus institucinio ar visuomeninio palaikymo. Jis atvirai kalbėjo apie nusivylimą, kad tarptautinio lygio pasiekimai vietoje pasididžiavimo tampa kritikos ar net pašaipos objektu, o entuziazmas interpretuojamas kaip pretekstas menkinti.
Šis neįvertinimo jausmas, anot J. Statkevičiaus, kelia platesnį klausimą apie tai, kaip Lietuva vertina savo kūrėjus tuomet, kai jie šalį atstovauja už jos ribų.
