Teisininkė Raimonda Joskaudienė paaiškina, kodėl teismas nebepriima argumento „aš nežinojau“
Teisininkė ir mediatorė Raimonda Joskaudienė atkreipia dėmesį į 2025 m. spalio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartį, kuri, jos vertinimu, padėjo labai aiškų tašką praktikoje nuolat kylančioje diskusijoje – ar galima išvengti atsakomybės teigiant, kad šaukimas tiesiog nepasiekė adresato. Pasak jos, teismas aiškiai pasakė: karo prievolė nėra vienas el. laiškas, kurio negavimas savaime panaikintų pareigas.
LAT konstatavo, kad karo prievolininkų šaukimas yra visa procedūra. Ji apima viešą sąrašų paskelbimą, pareigą pačiam asmeniui domėtis savo statusu, reaguoti į nurodymus ir susisiekti su institucijomis, net jei kyla neaiškumų. Todėl vien tai, kad konkretus el. laiškas pateko į „spam“ ar liko nepastebėtas, savaime neeliminuoja atsakomybės.
Kaip pabrėžia Raimonda Joskaudienė, teismas šioje byloje labai aiškiai atskyrė atsitiktinį nežinojimą nuo sąmoningo pasyvumo. Jos teigimu, kai žmogus yra įtrauktas į sąrašus, apie tai viešai paskelbta, o jis pats nesiima jokių veiksmų, toks neveikimas gali būti vertinamas kaip tyčinis.
Administracinių baudų mokėjimas parodė, kad asmuo suprato savo pareigas
Vienas esminių bylos elementų, kurį išskiria ir Raimonda Joskaudienė, – administracinės baudos. Nagrinėtu atveju asmuo tris kartus buvo baustas administracine tvarka už karo prievolės pareigų nevykdymą, tačiau, nors baudas sumokėjo, nė karto neatvyko į karo prievolės tarnybą ir nesusisiekė su institucijomis.
LAT pabrėžė, kad baudų sumokėjimas reiškia, jog asmuo suprato, už ką yra baudžiamas. Tai, teismo vertinimu, paneigia argumentą, jog jis nežinojo apie savo pareigas. Jei žmogus suvokia, kad yra baudžiamas būtent dėl karo prievolės pareigų nevykdymo, bet sąmoningai nekeičia elgesio, tai laikytina pasirinkimu.
Raimonda Joskaudienė pažymi, kad praktikoje administracinės baudos dažnai suvokiamos kaip „mažesnė blogybė“, tačiau ši nutartis rodo priešingai. Pasak jos, „jeigu asmuo moka baudas ir toliau ignoruoja pareigas, teismui tai tampa aiškiu signalu, kad kalbama ne apie nežinojimą, o apie tyčinį vengimą“.
Teismas pasakė, kad religiniai įsitikinimai turi būti deklaruojami, o ne nutylimi
Byloje buvo keliamas ir religinės laisvės klausimas. Asmuo teigė, kad negali tarnauti dėl religinių įsitikinimų, o jo nuteisimas pažeidžia Konstitucijos 26 straipsnį. Tačiau, kaip pabrėžia Raimonda Joskaudienė, LAT šį argumentą atmetė, labai aiškiai paaiškindamas procedūrinę logiką.
Teismas akcentavo, kad pats šaukimas dar nereiškia automatinės pareigos tarnauti su ginklu. Šaukimo metu tikrinama sveikata, vertinamos atidėjimo ar atleidimo aplinkybės, suteikiama galimybė prašyti alternatyviosios tarnybos. Tai reiškia, kad religiniai ar pacifistiniai įsitikinimai turi būti išsakomi dalyvaujant procedūroje, o ne ją ignoruojant.
LAT rėmėsi ir Konstitucinio Teismo doktrina, pagal kurią tikėjimo laisvė neatleidžia nuo Konstitucijoje nustatytų piliečio pareigų. Pasak Raimondos Joskaudienės, teismo žinutė šiuo atveju labai aiški: tylėjimas ir neatvykimas nėra religijos išpažinimas, o procedūrų ignoravimas, kuris negali būti pateisinamas vėliau.
