Lūžis pagalbinio apvaisinimo srityje: diskriminacija dėl šeiminės padėties pripažinta neteisėta
Nuo šių metų balandžio 10 d. įsigalios pokytis, paliesiantis visas nesusituokusias ir pagalbinį apvaisinimą planuojančias šeimas – Konstitucinis Teismas pripažino, kad Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nuostata, leidžianti šią paslaugą teikti tik santuoką ar registruotą partnerystę sudariusiems asmenims, prieštarauja Konstitucijai.
Teismo vertinimu, toks reguliavimas pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą ir neužtikrina visiems prieinamos sveikatos priežiūros, nes teisė į medicininę pagalba buvo siejama ne su medicininiu poreikiu, o su šeimine padėtimi[1].
Šią bylą Konstitucinis Teismas nagrinėjo gavęs dviejų Seimo narių grupių kreipimąsi. Pareiškėjai pabrėžė, kad nevaisingumas nėra susijęs su tuo, ar asmenys yra susituokę, ar gyvena kartu be santuokos, ar augina vaiką planuoja vieni. Jų teigimu, galiojantis teisinis reguliavimas diskriminavo nesusituokusias poras ir vienišas moteris, pažeidė jų orumą bei teisę į privatų gyvenimą ir buvo nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtinta šeimos, kaip vertybės, apsauga.
Naujos nuostatos įsigalioja jau nuo balandžio
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybė pagal Konstituciją privalo užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Tai reiškia, kad pagalbinio apvaisinimo paslaugos turi būti teikiamos esant objektyviam medicininiam poreikiui ir nesant medicininių kontraindikacijų, o ne vertinant asmens šeiminę padėtį.
Teismo vertinimu, tarp susituokusių ir nesusituokusių asmenų, kuriems reikalinga tokia pati medicininė pagalba, nėra jokių objektyvių skirtumų, galinčių pateisinti nevienodą jų traktavimą.
Nors ginčyta įstatymo nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, sprendimo įsigaliojimas buvo atidėtas iki 2026 m. balandžio 10 d. Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjui būtinas laikas išvengti teisinio neapibrėžtumo ir parengti naują, Konstituciją atitinkantį Pagalbinio apvaisinimo įstatymo reguliavimą, kuris užtikrintų šios paslaugos prieinamumą visiems asmenims pagal medicininius kriterijus, nepriklausomai nuo jų šeiminės padėties.
(Ne)vaisingumo epidemija – prognozės – liūdnos
Pagalbinis apvaisinimas vis dažniau tampa ne išimtimi, o neišvengiama medicinine pagalba visuomenėje, kurioje vaikų planavimas atidedamas vis vėlesniam laikui. Gydytojai atkreipia dėmesį, kad nevaisingumas nebėra tik individuali problema – ją lemia bendros demografinės ir biologinės tendencijos. Viena ryškiausių jų – per pastaruosius 50 metų visame pasaulyje fiksuojamas reikšmingas vyrų spermos kokybės blogėjimas. Specialistų vertinimu, jei ši kryptis nesikeis, po kelių dešimtmečių natūraliai pastoti galinčių vyrų gali likti mažuma, o tai tiesiogiai didina pagalbinio apvaisinimo poreikį[2].
Šios tendencijos atsispindi ir skaičiuose: pasaulyje kasmet atliekama apie 4 mln. pagalbinio apvaisinimo procedūrų, o po jų gimusių vaikų skaičius jau gali siekti iki 17 milijonų. Lietuvoje, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, su nevaisingumu gyvenime susiduria maždaug kas šeštas žmogus, o tai reiškia dešimtis tūkstančių šeimų.
Nuo 2017 metų, kai pagalbinio apvaisinimo paslaugos pradėtos kompensuoti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, jų prieinamumas šalyje išaugo daugiau nei dvigubai, o paslaugas teikiančių klinikų ir atliekamų procedūrų skaičius nuosekliai didėja.
Vis dėlto medikai pabrėžia, kad augantis paslaugų mastas neužgožia pagrindinių problemų. Amžius išlieka svarbiausiu nevaisingumo veiksniu – moterims po 35-erių pastojimo galimybės smarkiai mažėja, o vyrams su metais didėja spermos genetinių pakitimų rizika. Prie to prisideda ir aplinkos veiksniai: hormonų veiklą imituojančios cheminės medžiagos, plastikai, stresas, nejudrus gyvenimo būdas ir žalingi įpročiai. Gydytojų teigimu, be platesnių sisteminių sprendimų – tiek sveikatos politikos, tiek teisinio reguliavimo – pagalbinis apvaisinimas ir toliau liks ne tik medicinos, bet ir socialinio teisingumo klausimu.
Mauricas: Lietuva pasiekė „vieno vaiko“ ribą – gimstamumas per dešimtmetį smuko perpus
Lietuva atsidūrė gilioje demografinėje krizėje – gimstamumas per dešimtmetį smuko beveik perpus ir pasiekė vadinamąją „vieno vaiko“ realybę, kai viena moteris per gyvenimą vidutiniškai pagimdo tik vieną vaiką. „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas šią situaciją vadina demografine savižudybe: 2025 m. Lietuvoje gimė apie 17,5 tūkst. vaikų, kai prieš dešimt metų jų buvo apie 30 tūkst., o suminis gimstamumo rodiklis krito iki 1,0, nors kartų kaitai būtinas bent 2,1.
Gimstamumas mažėja visur – tiek kaimiškose vietovėse, kur jį ypač silpnina jaunimo migracija į didmiesčius, tiek pačiame Vilniuje, kur, nepaisant jaunų ir pasiturinčių gyventojų koncentracijos, rodiklis taip pat smuko iki 1,0. Padėtį dar labiau paaštrina tai, kad 2025 m. Lietuvoje mirė daugiau nei dvigubai daugiau žmonių nei gimė, o santuokų skaičius vos lenkia skyrybas.
Profesorius: pernai gimė mažiau vaikų nei reikėtų vienai kariuomenės divizijai
Apie sparčiai menkstantį gimstamumą šių dienų realijose paragino susimąstyti ir ekonomikos profesorius Povilas Gylys. Šis iškėlė pagrįstą ir labai aktualų klausimą dabartiniams pasvarstymams apie kariuomenės divizijos didinimą – štai jeigu divizijoje yra iki 20 tūkst. karių, o pernai metais Lietuvoje gimė mažiau nei 18 tūkst. kūdikių ir maždaug pusė jų – mergaitės, kas tuomet tarnaus kariuomenei[3]?
„Ar visus, atėjus laikui, imsime į kariuomenę? O gal, visgi, daliai leisim mokytis, kurti BVP? Bet tuomet, kas bus su divizija, su poligonais?“ – svarstė profesorius.
