Kaip jaustumėtės, jei sužinotumėte, kad jus ir jūsų vaiką slapta stebi vaizdo kamera net jūsų kasdienybės akimirkomis?
Būtent taip pasijuto mama su mažamete dukra, apsigyvenusios viename krizių centre.
Jos be jokio įspėjimo pastebėjo, kad gyvenamosiose patalpose jas filmuoja kameros: gaminant maistą, valgant, tvarkantis, einant praustis, bendraujant telefonu.
Apie šį vaizdo stebėjimą motina sužinojo tik po mėnesio – savo akimis pamačiusi koridoriuose, virš tualeto durų ir net virš valgomojo stalo įtaisytas kameras. Šokas, pasijautimas pažeidžiamai ir klausimas: ar tai teisėta?
Situaciją išnarpliojo Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI), išnagrinėjusi mamos skundą.
2025 m. kovo 20 d. priimtame sprendime Nr. 3R-283 VDAI patvirtino – duomenų apsauga galioja net krizių centruose, o saugumas neatitinka privataus gyvenimo kainos. Štai pagrindinės sprendimo įžvalgos (įsimintinos citatos iš VDAI sprendimo pridėtos):
Skaidrumo (informavimo) stoka: Centras pažeidė BDAR skaidrumo principą, nes gyventojai nebuvo aiškiai ir iš anksto informuoti, kad bus filmuojami . Nors įstaiga turėjo iškabintas kameras žyminčias žymes ir vidaus tvarkos taisyklių punktą apie stebėjimą, to nepakako. VDAI pabrėžė, kad informacija apie vaizdo stebėjimą turi būti pateikta aktyviai – žmogus neturi pats ieškoti užuominų ar klausinėti, ar jį filmuoja. Šiuo atveju mama apie stebėjimą sužinojo „iš kamerų, o ne iš įspėjimo“ – tai nepriimtina.
Perteklinė stebėsena (proporcingumo pažeidimas): VDAI pripažino, kad krizių centre tam tikras vaizdo stebėjimas gali būti teisėtas – siekiant užtikrinti gyventojų ir darbuotojų saugumą, galima filmuoti bendro naudojimo erdves (pvz., įėjimus, koridorius, laiptines) ir tai atitinka teisėtą interesą. Tačiau nustatyta riba, kurios peržengti negalima: negalima filmuoti labiau, negu būtina. Sprendime aiškiai pasakyta, jog „nei valgymo ruošimo, nei valgymo erdvių stebėjimas stambiu planu negali būti siejamas su būtinybe <…> (užtikrinti saugumą) <…> valgio gaminimo ir valgymo procesai yra pakankamai privatūs, todėl detalus šių veiksmų filmavimas gali pažeisti Centro paslaugų gavėjų, įskaitant vaikų, interesus bei pagrindines teises“.
Paprastai tariant, kamera virš pietų stalo – jau per daug. VDAI konstatavo, kad toks perteklinis filmavimas prieštarauja BDAR duomenų kiekio mažinimo principui (reikalaujančiam rinkti tik tiek duomenų, kiek būtina) .
Kiti skundo aspektai: Mama skunde dar rėmėsi teise į duomenų perkeliamumą ir teise nesutikti su duomenų tvarkymu. VDAI išaiškino, kad duomenų perkeliamumas čia netaikomas (nes stebėjimas grindžiamas teisėtu interesu, o ne sutikimu ar sutartimi), o teise nesutikti mama realiai nepasinaudojo (nepateikė tokio prašymo centrui), todėl šiose dalyse skundas atmestas. Vis dėlto pagrindinė žinia aiški: informavimo ir proporcingumo principai buvo pažeisti, ir tai yra esminis BDAR pažeidimas socialinių paslaugų srityje.
Kas nutiko toliau?
VDAI pritaikė poveikio priemones: centrui skirtas oficialus papeikimas už BDAR pažeidimus ir nurodyta iki 2025-06-02 imtis priemonių skaidrumui bei duomenų mažinimui užtikrinti (tai yra, ištaisyti informavimo trūkumus ir peržiūrėti kamerų naudojimo apimtis) .
Žinia visoms įstaigoms aiški – privatumo nesilaikymas turės pasekmių, net jei ketinimai geri
Pamokos visoms vaizdo stebėjimą vykdančioms įstaigoms: Šis atvejis – akibrokštas, parodantis, kad gerų ketinimų neužtenka, reikia laikytis taisyklių. Ką vertėtų prisiminti kiekvienam, kas naudoja vaizdo kameras:
1. Informuokite aiškiai ir iš anksto. Žmonės turi žinoti, kad patalpos stebimos, dar prieš į jas patenkant. Naudokite ryškius įspėjamuosius ženklus prie įėjimų, o kartu pateikite ir išsamią informaciją (kas filmuoja, kokiu tikslu, kiek laiko saugoma, kontaktai ir t. t.). Informacija turi būti lengvai pasiekiama – nesitikėkite, kad žmogus pats ieškos dokumentuose ar klausinės. Ypač svarbu informuoti pažeidžiamus asmenis ar jų atstovus (pvz., šiuo atveju centrui reikėjo informuoti mamą dar prieš apgyvendinant vaiką, o ne po mėnesio).
2. Laikykitės proporcingumo – filmuokite tik tiek, kiek būtina. Įvertinkite kiekvienos kameros būtinumą ir jos filmuojamos srities dydį. Ar tikrai reikia filmuoti visą virtuvę stambiu planu? O gal pakanka kameros koridoriuje prie įėjimo? Gerbkite žmonių privatumą: net krizių centre gyventojai turi teisę į asmeniškas erdves be kamerų. Vadovaukitės BDAR duomenų kiekio mažinimo principu – rinkite tik tiek vaizdo duomenų, kiek reikia konkrečiam tikslui. Venkite stebėti itin intymias akimirkas (valgymo, poilsio zonose) – jos, pasak VDAI, priskiriamos privatiems gyvenimo momentams .
3. Peržiūrėkite esamas priemones ir taisykles. Pasitikrinkite, ar jūsų vidaus tvarkos taisyklėse ir privatumo politikose informacija apie vaizdo stebėjimą pateikiama suprantamai. Ar svarbi informacija nėra nukišta į paskutinį puslapį smulkiu šriftu? Ar darbuotojai pasiruošę atsakyti į gyventojų klausimus? Priminkite kolektyvui, kad duomenų subjektų klausimai – ne nemalonus trukdis, o mūsų pareiga pagal įstatymą atsakyti skaidriai (kaip reikalauja BDAR 12–13 str.).
4. Įvertinkite riziką ir alternatyvas. Prieš diegdami kameras, pagalvokite – gal yra mažiau invazyvių saugumo priemonių? Atlikite poveikio duomenų apsaugai vertinimą (jei stebėjimas apima pažeidžiamas grupes ar privatų gyvenimą, tai beveik būtina). Dokumentuokite, kodėl kameros reikalingos, kokias rizikas privatumui nustatėte ir kaip jas sumažinsite. Tai ne tik padės apsispręsti, bet ir parodys valdžios institucijoms, kad žiūrite atsakingai.
Pabaigai – optimistinė gaida
Ši istorija turi ir teigiamą pusę: ji primena, kad duomenų apsauga gina mūsų visų privatumą net ten, kur mažiausiai tikimės. VDAI sprendimas siunčia aiškią žinią, jog net ir socialinės paskirties įstaigose privalu rasti pusiausvyrą tarp saugumo ir žmogaus orumo. Tai įmanoma – su geru valdymu, atviru informavimu ir pagarba gyventojų teisėms, saugumas gali būti užtikrinamas nepažeidžiant privatumo.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
