Indija, Nepalas ir Taivanas apimti naujo viruso. Berods Nipos…iš tikro koks skirtumas
Klausimas tik vienas, kuo šį kartą apnuodys žmones, kad sukeltų įvairius susirgimus pavadinę juos virusais.
Ir vėl kaltas šikšnosparnis. Bet ne tik jis…nepatikėsit kas dar kaltas. Pasirodo „viruso“ vienas šikšnosparnis negali perduoti žmogui, bet gali perduoti kiaulei, o ši nelaimingoji – žmogui.
Nors skelbiama, kad 58 % užsikrėtusių žmonių miršta, bet kiaulės mirs visos. Jei ne nuo prakeikto viruso, tai nuo PSO „kirvio“ tikrai.
Ir nelaimingo gyvūnėlio nepasigailės niekas. Nei besiartinantis karas, nei karo išdavoje kilsiančio bado grėsmė negali būti pretekstas palikti kiaules gyvas. Paminėsit mano žodį.
Valstybė perka tankus, bet maisto rezervo karo atvejui – pasirodo neturi
Jei išskerstų visas kiaules, šalies maisto bazė būtų sugriauta. Pažiūrėsim ar išdrįs? Manau išdrįs.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba jau seniai užsiima šalies maisto bazės griovimo reikalu. Tai labiausiai prasmirdusi vatnikiška šalies institucija, kuri nuosekliai griauna šalies galimybę turėti bent minimalų maisto rezervą.
Jų šūkis galėtų būti toks: jei karu Lietuvos nenugalės – tai badu tikrai
Pienininkystės sektorius vėl krizėje. Valdžios dėmesio – nulis. Karas ant nosies, bet tai, kad gali galutinai sugriūti ši ž.ū. šaka visiems nė motais. Juk bado apimtą populiaciją bus galima lengviau priversti evakuotis iš savo tėvynės? Viskas apgalvota?
Jei tankams pieno nereikia, tai žmonėms jo nereikia tuo labiau? Gal taip mano atsakingos institucijos?
Individualus kiaulių ir galvijų augintojas yra svarbiausias gynybos elementas šiuolaikiniame pasaulyje. Kai sutriks maisto tiekimo grandinės ir prekybos centrai ištuštės, miesto žmogui prasimaitinti tai būtų paskutinė galimybė.
Tūkstantis močiučių auginančių po 100 vištų yra geriau nei vienas paukštynas su 100 000 vištų. Paukštyną gali sunaikinti viena raketa, tūkstančiui močiučių ūkių prireiks tūkstančio raketų. Aritmetika paprasta.
Tas pats su mažais ūkeliais, kurie augina galvijus, avis ir kiaules. Prisiminkime Lietuvą 1941–1953 metais. Tik kaimas tada maitino visus.
Dabar gi, naikinama viskas. Man kyla klausimas kodėl?
Atsakymas tik vienas: kad karo atveju žmonės paklustų evakuacijai. Paliktų savo namus, butus, sodybas su nupjauta žolyte vietoj daržų, gėlynų klombas ir tvenkinius vietoje ganyklų, kuriose kažkada ganėsi karvės ir ožkos, kurios galėtų garantuoti išlikimą.
Paskutinis Lietuvą gelbėjantis veiksnys, o kai kam ir kliūtis – yra žmogus dirbantis žemę ir gyvenantis iš jos teikiamos naudos. Todėl jo veikla turi būti sunaikinta. Nesunaikinus – Lietuva nenugalima.
Badas ne brolis – sako lietuvių patarlė. Todėl eisime ten, kur pažadės maisto, šilto vandens ir nemokamą internetą. Ir nesvarbu, kur ta „pažadėtoji žemė“ bus. Svarbu, kad namo nebegrįšime niekada.
Todėl net neabejoju, kad naujasis „virusas“ bus puiki proga padėti tašką Lietuvos individualaus ūkio auginančio kiaules istorijoje ir tuo pačiu suduoti smūgį galimybei Lietuvai išlikti.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
