Kaip socialiniai tinklai pakeitė mūsų supratimą apie santykius
Romantika nemirė todėl, kad žmonės tapo šalti ar ciniški. Ji mirė nuo pertekliaus. Nuo vaizdų, istorijų ir palyginimų, kurie kasdien per socialinius tinklus mums aiškina, kaip turėtų atrodyti meilė. Gražesnė, lengvesnė, labiau jaudinanti, labiau „teisinga“. Tokia, kuri beveik niekada neegzistuoja realybėje, bet nuolat gyvena ekrane.
Socialiniai tinklai sukūrė labai pavojingą efektą – nuolatinį jausmą, kad kažkur yra geriau. Geresni santykiai, geresni partneriai, gilesnis ryšys, didesnė aistra. Net jei viskas tavo gyvenime objektyviai nėra blogai, kažkur fone vis tiek gyvena mintis: „galėčiau daugiau“. Ne būtinai su šituo žmogumi. Gal apskritai – kitur.
Ir romantika čia tampa ne jausmu, o projektu. Ji turi būti graži, įkvepianti, verta pasidalinimo. Jei nespindi – vadinasi, kažkas ne taip. O jei kažkas ne taip, gal neverta net taisyti.
Lūkesčių infliacija: kai niekas nebeatrodo pakankama
Problema ne ta, kad žmonės nori daugiau. Problema ta, kad „daugiau“ tapo norma. Lūkesčiai santykiuose išsipūtė iki tokio lygio, kad realūs žmonės paprasčiausiai nebespėja su jais konkuruoti. Partneris turi būti ir geriausias draugas, ir aistringas meilužis, ir emocinis terapeutas, ir įkvepiantis bendrakeleivis, ir dar pageidautina – be nuotaikų svyravimų.
Visa tai – vienu metu, be pertraukų, be silpnumo momentų. Natūralu, kad kažkurioje vietoje atsiranda nusivylimas. Ne todėl, kad žmogus blogas, o todėl, kad lūkesčiai buvo nerealūs. Bet vietoje to, kad tuos lūkesčius peržiūrėtume, mes dažniau peržiūrime patį žmogų.
Čia ir gimsta tylus cinizmas. Ne agresyvus, ne piktas, o labai racionalus. „Jei čia ne taip, gal kitur bus geriau.“ „Jei dabar sunku, gal tiesiog ne tas žmogus.“ Lūkesčių infliacija padaro taip, kad vidutiniškai geri santykiai pradeda atrodyti kaip nesėkmė, o bet koks nuobodulys – kaip ženklas, jog meilė baigėsi.
Kodėl nuolatinis „galiu geriau“ žudo artumą
Nuolatinis „galiu geriau“ jausmas santykiuose yra tylus naikintojas. Jis negriauna garsiai, nesukelia didelių dramų, bet pamažu ardo ryšį. Kai galvoje visada gyvena alternatyva, tu nebesi iki galo čia. Nebesistengi taip, kaip stengtumeisi, jei žinotum, kad tai – tavo pasirinkimas, o ne laikina stotelė.
Romantika reikalauja buvimo. Ne to idealaus, filtruoto, o paprasto, kartais net nuobodaus. Ji gimsta ne iš to, kad viskas visada įspūdinga, o iš to, kad kažkas lieka, kai nebeįspūdinga. Bet socialinių tinklų kultūra mus išmokė priešingo – jei nėra jaudulio, vadinasi, kažkas negerai.
Todėl romantika šiandien miršta ne nuo cinizmo, o nuo per didelių lūkesčių. Nuo noro, kad jausmas visada būtų aukščiausioje temperatūroje. Nuo iliuzijos, kad kažkur laukia be trinties, be pastangų, be kasdienybės. Ir kol mes tuo tikėsime, tol kiekvienas realus žmogus atrodys truputį per paprastas.
Galbūt romantika sugrįžtų ne tada, kai tapsime mažiau reiklūs, o tada, kai tapsime sąžiningesni – su savimi ir su tuo, ką iš tikrųjų gali duoti kitas žmogus. Nes meilė dažniausiai ne žlunga. Ji tiesiog neatlaiko lūkesčių, kurie niekada nebuvo realūs.
