Kodėl konfliktų vengimas tapo nauja „brandos“ forma
Jaunoji karta labai jautriai reaguoja į kritiką. Kartais – net pernelyg jautriai. Bet koks pastabos atspalvis, ne taip parinktas žodis ar ne vietoje ištartas sakinys gali būti priimtas kaip puolimas. Humoras seniai tapo adaptuotu: bajeriai turi būti nugludinti, saugūs, patikrinti. Patyčios šiandien matomos net ten, kur jų su žiburiu nerastum, bet kažkas vis tiek ras savo įskaudintus jausmus. Dažnai – net nesusimąstant, ar tie jausmai nėra smarkiai perdėti, labai individualūs ir visai neatitinkantys kalbamos temos.
Pamažu atsirado jausmas, kad nieko nebėra saugaus. Nei žodžiai, nei tonas, nei ironija, nei kritika. Konfliktas pradėtas suvokti kaip nesėkmė, o ne kaip neišvengiama bendravimo dalis. Mokėjimas ginčytis buvo pakeistas mokėjimu tylėti. O tyla, paradoksalu, imta laikyti brandos ženklu: „aš nesipykstu“, „aš nekeliu dramų“, „aš saugau savo ramybę“.
Tačiau santykiuose tyla retai reiškia ramybę. Dažniau tai – neišsakytų priekaištų sandėlis, kuris pildosi lėtai, bet užtikrintai. Ir kai jis galiausiai sproginėja, deja, kartais kai jau nebėra apie ką kalbėtis.
„Fake caring“, „small talk“ ir iliuzinė laimė santykiuose
Prie viso to prisideda dar vienas mūsų laikų fenomenas – fake caring ir small talk kultūra. Visi šypsosi, visi mandagūs, visi klausia „kaip gyveni“, bet atsakymo iš tiesų nelaukia. Tai malonus foninis triukšmas, saugus, nupoliruotas, be rizikos. Ir bėda ta, kad tokio svajingo, švelnaus, niekada neįskaudinančio bendravimo mes pradėjome tikėtis ir santykiuose.
Norime iliuzinės laimės. Filtrais nugludinto grožio. Gražių žodžių, pastovaus emocinio komforto, kuriame nėra kampų, nėra trinties, nėra nemalonių akimirkų. Santykių, kurie visada „geroje vibracijoje“. Tik kažkodėl pamirštame labai paprastą dalyką – mūsų antroji pusė nėra „Instagram“ storis.
Ji kartais būna pavargusi, suirzusi, ne vietoje pajuokauja, pasako ne tuo tonu. Ir, būkime atviri, kartais ji tiesiog… bezda. Ne metaforiškai, o labai tiesiogiai. Nes tai gyvas žmogus. Tačiau kai galvoje gyvena small talk švelnumo standartas, bet koks tikrumas pradeda atrodyti kaip problema.
Ir tada konfliktas tampa nebe pokalbio pradžia, o grėsme. Vietoje to, kad aiškintumėmės, nusiviliame. Vietoje to, kad pasakytume „man nepatiko“, renkamės tylą. Nes tai ne taip gražu, ne taip malonu ir ne taip „brandu“, kaip visada būti ramiems ir pozityviems.
Kodėl nemokėjimas pyktis veda ne į taiką, o į skyrybas
Yra sena, gal ir nuvalkiota frazė: geri laikai užaugina silpnus žmones. Ir viena iš to pasekmių – emocinis infantilumas. Žmonės puikiai moka įsižeisti, stebėti savo emocijas, analizuoti savo savijautą ir kryptingai siekti asmeninės gerovės. Tačiau jie nebemoka išbūti konflikte. Nebemoka aiškintis. Nebemoka pasakyti nemalonių, bet reikalingų dalykų tam, kuris yra šalia.
Keista, bet apie savo santykius šiandien tapo labai patogu kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis anoniminėse grupėse ar su psichologu ant kušetės. Ten saugu, ten niekas neatsakys atgal, ten nereikia rizikuoti konfliktu. Tačiau tuo pat metu tampa neįmanoma pasakyti elementarių dalykų žmogui, su kuriuo gyveni. Tam, kuris turėtų būti artimiausias.
Ir taip pamažu, per nutylėtas smulkmenas, per neišsakytas pastabas, per vidinius monologus, partneris tampa nebe mylimu, o tiesiog nebemylimu. Kartais ne dėl realių problemų, o dėl tų, kurios niekada nebuvo įvardytos ir gal net neegzistavo už galvos ribų.
Mes labai bijome konfliktų, bet kažkodėl nebijome skyrybų. Bijome pakelto balso, bet nebijome tylos, kuri tęsiasi mėnesius. Santykiuose konfliktas tapo nesėkmės ženklu, nors iš tiesų dažnai tai vienintelis būdas išlikti kartu. Nes santykiai dažniausiai baigiasi ne tada, kai žmonės pykstasi, o tada, kai stoja tyla.
Tai – asmeninė autoriaus nuomonė.
