Draudimo mokestis stumia gyventojus ieškoti sprendimų užsienyje?
Lietuvoje jau taikomas vadinamasis gynybos, arba saugumo, įnašas draudimo paslaugoms iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nedidelė, techninė priemonė papildomam valstybės saugumo finansavimui. Tačiau praktika rodo, kad net ir palyginti nedidelis 10 proc. mokestis gali turėti neplanuotų pasekmių atviroje Europos Sąjungos rinkoje.[1]
Šis 10 proc. mokestis draudimo paslaugoms veikia paprastai ir tiesiogiai – jis pridedamas prie galutinės draudimo kainos. Tai reiškia, kad draudimas brangsta be jokių alternatyvų ar pereinamojo laikotarpio ir sąskaita automatiškai didėja. Gyventojai ieško kaip to išvengti, o verslui tenka daryti tą patį. Kaip tai atrodo praktikoje matyti iš realių pokalbių su draudikais.
„Po Naujųjų su draudikais kalbuosi: na, kaip čia dabar? Ir, aišku, gudriai parašė: „gynybos mokestis – 10 proc“. Kaina – plius 10 procentų. Viskas gražu. Bet tada sako: kas atsitiko? Žiūrėk, drauskis Latvijoje – ten tokio mokesčio nėra. Kitas žmogus pamato, kad kaina pašoko, ir nebenori to draudimo išvis. Nusispjauna ir išeina“, kalbėjo Seimo narys Valius Ąžuolas laidoje „Sąmokslo teorija“ („Kitaip TV“).[2]
Pagal oficialią Europos Komisijos informaciją, gyventojai gali lyginti ir rinktis įvairius draudimo produktus visoje ES – pavyzdžiui, gyvybės, būsto ar automobilio draudimą. Ši teisė taikoma privačiam draudimui ir profesiniams pensijų fondams, tačiau neapima valstybinės socialinės apsaugos ar privalomųjų pensijų sistemų.[3]
„Paprasčiausiai draudimo kompanijos persikels į kitas šalis, jeigu tas mokestis nebus panaikintas, ir viskas. Yra didžiulės transporto kompanijos ir visa kita, kurios dirba visoje Europoje. Tai mes, uždėję tokį mokestį, iš esmės išnaikintume draudimą – ir viskas“,- toliau diskusijoje kalbėjo V. Ąžuolas.
Brangstant draudimui Lietuvoje, dalis gyventojų svarsto draustis kaimyninėse šalyse
Lietuvoje įvestas papildomas 10 proc. mokestis draudimo paslaugoms tiesiogiai padidina galutinę draudimo kainą gyventojams. Nors pats mokestis formaliai yra nacionalinis, ES teisė suteikia galimybę asmenims ieškoti draudimo paslaugų kitose valstybėse, kur tokio mokesčio nėra arba jis mažesnis. Tokia situacija primena jau matytus vartotojų elgsenos pokyčius kitose srityse, kai dėl kainų skirtumų gyventojai renkasi paslaugas ar prekes užsienyje.
Europos Sąjungos vidaus rinka užtikrina laisvą paslaugų judėjimą, o tai reiškia, kad draudimo bendrovės gali teikti paslaugas visoje Sąjungoje – tiek įsteigdamos padalinius kitose šalyse, tiek veikdamos nuotoliniu būdu per internetą ar tarpininkus. Dėl to ES gyventojai turi teisę rinktis draudimo paslaugas ne tik savo šalyje, bet ir kitose valstybėse narėse.
Draudimo paslaugos gali būti parduodamos tiesiogiai, dažniausiai per draudikų interneto svetaines, per tarpininkus – brokerius ar agentus – arba per kitus paslaugų teikėjus, pavyzdžiui, kelionių agentūras ar automobilių prekybininkus. Prieš sudarant sutartį, draudimo pardavėjas privalo pateikti standartizuotą draudimo produkto informacijos dokumentą, kuriame aiškiai nurodoma, kas yra apdrausta, kas ne, kokios yra kliento pareigos, įmokų tvarka ir sutarties nutraukimo sąlygos.
Teoriškai Lietuvos gyventojas gali sudaryti draudimo sutartį Latvijoje ar kitoje ES šalyje. Tačiau praktikoje tokie sprendimai ne visada yra paprasti ar finansiškai naudingi. Jei kalbant apie transporto priemonių draudimą, daugelis Latvijos draudimo bendrovių paprastai draudžia tik Latvijoje registruotas transporto priemones su latviškais numeriais arba tik piliečius.
Gyvybės draudimo srityje galimybių draustis užsienyje atsiranda daugiau
Lietuvos gyventojai teoriškai gali sudaryti rizikų ar kaupiamojo gyvybės draudimo sutartis kitų šalių bendrovėse. Vis dėlto ir čia egzistuoja praktiniai apribojimai. Daugelis Latvijos draudikų savo produktus orientuoja į vietos rezidentus, todėl užsienio piliečiams gali būti taikomi papildomi reikalavimai, tokie kaip vietinis adresas, banko sąskaita ar išsamesni patikrinimai.
Skirtingų šalių rinkos pasižymi skirtinga konkurencija tarp draudikų, todėl ten, kur konkurencija didesnė, kainos dažnai gali būti žemesnės arba panašios, o pasiūlymų įvairovė – didesnė. Dėl to net ir turint teisę draustis užsienyje, realus finansinis motyvas tai daryti ne visada atsiranda.
Vis dėlto pats faktas, kad gyventojai turi teisę rinktis draudimo paslaugas visoje ES, reiškia, jog nacionaliniai mokesčiai ir kainų skirtumai gali paveikti jų sprendimus. Net jei tik dalis gyventojų nuspręstų ieškoti draudimo užsienyje, tai rodo, kaip jautriai draudimo rinka reaguoja į kainų pokyčius atviroje Europos Sąjungos erdvėje.
