Užsienio spauda: Lietuva tiesiogiai susiejo mokesčius su gynybos finansavimu
Tarptautinis leidinys The Conversation sausio pradžioje rašė, kad Lietuva 2026-uosius pradeda „esminiu mokesčių posūkiu“, kuris ją priartina prie Jungtinės Karalystės ir Airijos modelių. Pasak autoriaus Karl Matikonis, mokes2i7 poky2iai Lietuvoje, praneša apie sunkius laikus Europoje. Jis taip interpretuoja naujeinas, kad nuo 2026 m. sausio 1 d. panaikinamas iki tol galiojęs 15 proc. fiksuotas gyventojų pajamų mokesčio tarifas savarankiškai dirbantiems didesnes pajamas gaunantiems asmenims. Jie nuo šiol įtraukiami į bendrą progresinę sistemą, kuri taikoma samdomiems darbuotojams.
Iš pirmo žvilgsnio tai pateikiama kaip techninis pakeitimas, tačiau užsienio apžvalgininkai pabrėžia politinę ir simbolinę jo reikšmę. Straipsnyje teigiama, kad šis sprendimas atspindi „dabartinį Europos momentą“, kai gynybos išlaidos auga, biudžetai mažinami, o ES finansavimas siejamas su reformomis. Autorius pabrėžia, kad būtent todėl „mažos Baltijos valstybės sprendimai stebimi toli už Vilniaus ribų“.
The Conversation akcentuoja, kad Lietuvoje saugumas tapo tiesioginiu fiskaliniu veiksniu. Nurodoma, jog įvestas naujas 10 proc. „nacionalinės gynybos įnašas“ (Saugumo įnašas) ne gyvybės draudimo įmokoms, kuris atvirai siejamas su krašto apsauga. Autoriaus teigimu, tai daro Lietuvą pavyzdžiu Europos kontekste, nes ryšys tarp mokesčių ir gynybos finansavimo čia nebeužmaskuotas.
Straipsnyje taip pat pažymima, kad Lietuvos 3,8 mlrd. eurų ES ekonomikos gaivinimo planas yra tiesiogiai susietas su reformų pažanga, įskaitant pajamų, turto ir skaitmeninio administravimo pokyčius. Pasak autoriaus, 2026 m. įsigaliojantis paketas „uždaro kelis Briuselio nustatytus etapus“. Kitaip tariant, Lietuva ne tik keičia mokesčius, bet ir „perskaito politinę aplinką“.
Užsienio akademikai atkreipia dėmesį, kad privilegijos savarankiškai dirbantiems baigėsi
Analizėje teigiama, kad beveik tris dešimtmečius Lietuva sąmoningai taikė itin palankų režimą savarankiškai dirbantiems. Tai buvo daroma dėl silpnos administracinės valstybės, menkos mokesčių kultūros ir būtinybės skatinti privatų sektorių po Sovietų Sąjungos žlugimo. Fiksuotas ir žemas tarifas, pasak autoriaus, buvo „rinkų kūrimo priemonė“, skatinusi žmones palikti šešėlį.
Tačiau, kaip rašoma straipsnyje, šis etapas baigėsi, nes Lietuva šiandien turi vieną labiausiai skaitmenizuotų mokesčių administracijų ES. Deklaracijos iš anksto užpildomos, trečiųjų šalių duomenys plačiai naudojami, o rizikos analizė automatizuota. Todėl, autoriaus vertinimu, „administracinė priežastis išlaikyti išskirtinai palankų režimą laisvai samdomiems darbuotojams iš esmės išnyko“.
Nuo 2026 m. 15 proc. tarifas pakeičiamas progresiniais 20, 25 ir 32 proc. tarifais, o mažesnes pajamas gaunantys asmenys apsaugomi mokesčio kreditu pirmai 20 tūkst. eurų pajamų daliai, kuris palaipsniui išnyksta iki 42,5 tūkst. eurų. Užsienio žiniasklaida pažymi, kad taip darbuotojai ir savarankiškai dirbantieji su panašiomis pajamomis pirmą kartą apmokestinami beveik vienodai.
Užsienio analizėje nurodoma, kad 2026 m. Lietuvoje įsigalioja ne tik pajamų mokesčių pakeitimai. Minimas pelno mokesčio didinimas nuo 16 iki 17 proc., augantis nekilnojamojo turto apmokestinimas, naujas akcizas, cukraus mokestis, saldintiems gėrimams ir vadinamasis gynybos įnašas draudimui. Autorius pabrėžia, kad tai nėra pavienės priemonės, o vienas paketas.
Straipsnyje daroma išvada, kad reforma „sumažina, bet visiškai nepanaikina atotrūkio tarp darbuotojų ir laisvai samdomų asmenų“, tačiau simboliškai žymi krypties pasikeitimą. Cituojama mintis, kad mokesčiai čia tampa „pilietinio dalyvavimo forma“, ypač saugumo kontekste.
Lietuvos mokesčių reforma užsienyje matoma kaip galimas scenarijus ir Vokietijai?
Analitikai atkreipia dėmesį, kad Lietuvos sprendimai kyla iš tų pačių struktūrinių problemų, su kuriomis šiandien susiduria ir didžiosios Europos valstybės – sparčiai augančios gynybos išlaidos, griežtėjanti ES fiskalinė priežiūra ir darbo rinkos, kuriose vis labiau nyksta ribos tarp samdomo darbo ir individualios veiklos. The Conversation pabrėžia, kad mokesčių sistemos, sukurtos dar 1990-aisiais, nebeatitinka dabartinės pajamų struktūros, o Lietuva yra vienas aiškesnių pavyzdžių, kaip valstybės bando prie to prisitaikyti.
Šiame kontekste vis dažniau minimas Vokietijos klausimas. Vokietijos žiniasklaida ir ekonomikos apžvalgininkai jau rašo apie tai, kad Berlynas faktiškai atvėrė kelią precedento neturinčiam skolinimuisi – šimtų milijardų eurų fondams infrastruktūrai ir gynybai, taip pat praktiškai sušvelnino konstitucinius skolos stabdžius, kurie ilgą laiką buvo laikomi neliečiamais. Tai leidžia finansuoti išlaidas trumpuoju laikotarpiu, bet kartu kelia klausimą, kas bus toliau.
Kol kas Vokietijos valdžia viešai vengia kalbėti apie naujus mokesčius, tačiau Le Monde ir kiti Europos leidiniai atkreipia dėmesį, kad ekonomikos augimas stringa, pramonė patiria spaudimą, o gynybos įsipareigojimai tik didėja. Analitikų vertinimu, vien skolinimosi ilgainiui gali nebeužtekti.
Todėl Lietuvos pavyzdys Vakarų Europoje vis dažniau minimas ne kaip išimtis, o kaip ankstyvas signalas? Mintis paprasta: jei net Vokietija, iki šiol rėmusi augimą skolintomis lėšomis, bus priversta ieškoti tvarių pajamų šaltinių, mokesčių klausimas neišvengiamai sugrįš į darbotvarkę. Tokiu atveju Lietuva užsienio spaudoje gali būti vertinama kaip valstybė, kuri šį procesą pradėjo anksčiau nei kitos.
Kaip teigia K. Matikonis savo tekste: „Šių pokyčių kryptis rodo, kuria linkme eina daugelis Europos sistemų: link didesnių gynybos išlaidų, glaudesnės ES fiskalinės priežiūros ir mokesčių struktūrų, kurios toleruoja mažiau skirtumų tarp įvairių darbo formų. Šiuo atžvilgiu ši maža Baltijos valstybė galbūt tiesiog ėmėsi veiksmų anksčiau, iš dalies dėl savo geopolitinės padėties. Tačiau kitos šalys greičiausiai seks jos pavyzdžiu.“
