Skurdo mąstymas prasideda ne nuo pinigų, o nuo saugumo jausmo
Apie skurdo mąstymą dažniausiai kalbama labai supaprastintai. Tarsi tai būtų tik apie pajamas, atlyginimus ar tuščią piniginę. Bet iš tikrųjų jis gimsta daug anksčiau, dar tada, kai vaikas net nesupranta, kas tie pinigai apskritai yra. Jis gimsta iš nuotaikų namuose, iš to, kaip kalbama apie pasaulį, apie galimybes, apie save. Iš to, ar pasaulis atrodo saugi vieta, ar nuolatinė grėsmė.
Jeigu namuose nuolat tvyro įtampa, jei pinigai siejami su stresu, pykčiu, kaltinimais, vaikas tai sugeria ne protu, o kūnu. Jis mokosi, kad gyvenimas yra apie išlikimą, o ne apie kūrimą. Kad visada kažko trūksta. Kad reikia saugotis. Kad geriau per daug nenorėti, nes norai dažnai baigiasi nusivylimu. Ir vėliau, jau suaugęs, jis gali turėti daugiau nei jo tėvai, bet jaustis taip, lyg vis dar būtų ant bedugnės krašto.
Skurdo mąstymas dažnai skamba kaip vidinis balsas, kuris sako: „būk atsargesnis“, „nešok aukščiau bambos“, „kam tau to reikia“. Tai balsas, kuris neleidžia rizikuoti ne todėl, kad rizika objektyviai bloga, o todėl, kad viduje per daug baimės. Ir ta baimė dažniausiai nėra apie pinigus. Ji apie nesaugumą.
Kai norėti tampa gėda, o svajonės – pavojingos
Labai daug skurdo mąstymo gimsta ten, kur vaikui subtiliai ar visai tiesiai parodoma, kad norėti per daug yra blogai. Kai nuolat girdima: mažiau norėk, nebūk godus, kitiems juk sunkiau. Iš pažiūros tai atrodo kaip vertybių ugdymas, bet vaikas išmoksta visai kitą pamoką. Jis išmoksta, kad jo poreikiai yra per dideli, kad jo norai – ne vietoje, kad geriau tylėti ir tilpti.
Taip po truputį formuojasi vidinė gėda. Ne už elgesį, o už patį norėjimą. Už svajones. Už ambiciją. Už mintį, kad galėčiau gyventi daugiau nei „normaliai“. Ir vėliau toks žmogus dažnai pats save stabdo, net kai objektyviai galėtų eiti toliau. Jis pats sau tampa riba.
Dar viena labai stipri vieta – kaip kalbama apie darbą. Jei darbas nuolat apibūdinamas kaip kančia, kaip neišvengiama našta, kaip vieta, kur visi vargsta ir niekam nepatinka, vaikas išmoksta, kad uždarbis visada ateina per skausmą. Kad pinigai uždirbami tik save laužant. Kad džiaugsmas ir uždarbis – nesuderinami dalykai. Tai labai giliai įsėda ir vėliau tampa sunku net leisti sau galvoti apie prasmingą, malonų ar kūrybišką kelią.
Ir dar viena detalė, apie kurią mažai kas kalba. Kai šeimoje svajonės nuolat nuleidžiamos ant žemės, kai sakoma „būk realistas“, „čia ne tau“, vaikas išmoksta sumažinti save tam, kad būtų priimtas. Jis tampa „normalus“. Tik vėliau paaiškėja, kad tas normalumas labai brangiai kainuoja.
Skurdo mentalitetas perduodamas per bejėgiškumą, ne per pinigus
Vienas stipriausių skurdo mąstymo šaltinių yra aukos pozicija. Kai vaikas nuolat girdi, kad viskas priklauso nuo valdžios, sistemos, pažinčių, sėkmės, jis mokosi labai aiškios žinutės: nuo tavęs niekas nepriklauso. Kam stengtis, jei vis tiek kažkas kitas nuspręs. Tokia pasaulėžiūra labai patogi kaip pasiteisinimas, bet ji atima vidinę galią.
Dar blogiau, kai vaikas pats neturi jokios galios priimti sprendimus. Kai už jį viskas nusprendžiama, kai jam neleidžiama rinktis, klysti, bandyti. Užauga žmogus, kuris netiki, kad gali kažką sukurti pats. Ne todėl, kad nemoka, o todėl, kad niekada nebuvo patyręs jausmo „aš galiu“.
Skurdo mąstymas taip pat labai dažnai ateina per meilės sąlygojimą. Kai meilė siejama su pasiaukojimu. Kai sakoma: dėl tavęs aš viską atidaviau, viską padariau. Vaikas išmoksta, kad būti mylimu reiškia atsisakyti savęs. Ir vėliau, jau suaugęs, jis dažnai renkasi ne tai, ko nori, o tai, kas „teisinga“, „priimtina“, „nesukels problemų“.
Svarbu suprasti vieną dalyką. Skurdo mentalitetas nėra apie pinigų kiekį. Jis apie baimę norėti. Apie baimę būti didesniu, nei leidžia aplinka. Apie baimę gyventi pilnai, nes pilnas gyvenimas atrodo pavojingas. Apie baimę būti savimi, jei tas „aš“ per daug išsiskiria.
Gera žinia ta, kad skurdo mąstymas yra išmoktas. O tai reiškia, kad jis gali būti perrašytas. Bet ne per afirmacijas ir ne per greitus sprendimus. O per labai sąžiningą klausimą sau: kodėl aš gyvenu taip, kaip gyvenu. Ir ar tikrai tai mano pasirinkimas, ar tik paveldėta baimė.
Jeigu šitas klausimas pradeda suktis galvoje, vadinasi, pokytis jau prasidėjo. Net jei dar visai tyliai.
