Apie narcizus dabar kalbama daugKartais net per daug. Žodis tapo patogus viskam paaiškinti: nesėkmingiems santykiams, šaltiems žmonėms, egoizmui, net paprastam nemokėjimui mylėti. Bet gyvenime narcizas retai atrodo kaip karikatūra. Jis nebūtinai rėkia, nebūtinai žemina atvirai ir nebūtinai save vadina ypatingu. Dažniau jis atrodo protingas, santūrus, net šiek tiek paslaptingas. Ir būtent todėl taip lengva ilgai nesuprasti, kas iš tiesų vyksta.
„Narcizas dažnai atrodo ne savimyla, o giliai savimi nusivylęs.“
Iš pradžių jis gali pasirodyti kuklus, net šiek tiek uždaras. Kalba apie tai, kaip jam sunku, kaip jo niekas nesupranta, kaip pasaulis jam per grubus. Tu jauti, kad nori būti tuo žmogumi, kuris pagaliau jį pamatys. Ir tik vėliau supranti, kad tas jo tariamas kuklumas vis tiek sukasi apie jį patį. Jo jausmus, jo skausmą, jo istoriją. Tavo vieta ten – klausytojos, suprantančios, prisitaikančios.
„Jo empatija egzistuoja tik tol, kol ji naudinga jam.“
Yra momentų, kai atrodo, kad jis tave supranta geriau nei bet kas kitas. Jis pasako būtent tuos žodžius, kurių tuo metu reikia. Bet kai tau tampa sunku iš tikrųjų, kai nori ne gražios frazės, o buvimo, kažkas pasikeičia. Jis tampa nekantrus, nutolęs, kartais net šaltas. Tarsi tavo jausmai būtų per daug. Ir tada imi galvoti, gal tikrai perlenkei, gal reikėjo būti stipresnei.
„Narcizas nemyli tavęs – jis myli tai, kaip jautiesi šalia jo.“
Šalia jo tu gali jaustis ypatinga. Išrinkta. Pastebėta. Bet tas jausmas dažnai kyla ne iš lygiavertės meilės, o iš to, kad jis maitinasi tavo dėmesiu, tavo pastangomis, tavo noru suprasti. Kai nustoji duoti – nustoji būti reikalinga. Ir tai būna vienas skaudžiausių suvokimų.
„Kritika iš tavęs jam visada atrodo kaip puolimas.“
Tu gali kalbėti ramiai, be pykčio, bet jis vis tiek reaguos taip, lyg būtum jį įžeidusi. Jis arba ginasi, arba užsidaro, arba apsiverčia situaciją taip, kad tu pasijustum neteisi. Po tokių pokalbių dažnai lieka jausmas, kad geriau jau nieko nebūtum sakiusi. Ir po truputį pradedi tylėti ne todėl, kad viskas gerai, o todėl, kad pavargai aiškinti.
„Jis niekada neprisiima atsakomybės – tik pateikia paaiškinimus.“
Skirtumas labai subtilus, bet svarbus. Atsakomybė reiškia pripažinimą ir pokytį. Paaiškinimai – tik gražiai supakuotą pasiteisinimą. Narcizas moka paaiškinti viską: kodėl taip pasakė, kodėl taip pasielgė, kodėl dabar ne laikas keistis. Ir tie paaiškinimai skamba logiškai. Kol vieną dieną supranti, kad niekas iš esmės nesikeičia.
„Jo santykis su tavimi visada sukasi apie tai, kaip jis jaučiasi.“
Net kai kalbate apie tave, kažkaip viskas grįžta prie jo. Kaip jis tai išgyvena. Kaip jam tai sunku. Kaip jam reikia erdvės. Tavo jausmai tampa fonu jo vidiniam pasauliui. Ir tu, pati to nepastebėdama, pradedi gyventi taip, kad jam būtų patogiau.
„Narcizas dažnai pasirodo tik tada, kai jam gresia tave prarasti.“
Kai pradedi tolti, kai pavargsti, kai kažkas tavo viduje lūžta, staiga jis tampa dėmesingas. Švelnus. Kalbantis apie ateitį. Ir tu vėl patiki, kad gal dabar bus kitaip. Bet dažniausiai tai tik laikina. Tiek, kiek reikia, kad tu vėl liktum.
„Didžiausia jo baimė – ne prarasti tave, o prarasti kontrolę.“
Tai momentas, kai viskas ima aiškėti. Jam svarbu ne santykis, o tai, kad jis būtų centre. Kad situacija būtų valdoma. Kad tu nesusigrąžintum savęs per daug. Nes tada jis nebežino, ką su tavimi daryti.
Apie narcizus lengva kalbėti etiketėmis. Sunkiau – pripažinti, kad kartais tai tiesiog žmogus, kuris nemoka būti šalia be dominavimo. Ir dar sunkiau – pripažinti sau, kad meilė neturi jaustis kaip nuolatinis savęs mažinimas.
