Lietuvoje kasmet dingstančių vaikų skaičius išlieka didelis ir atskleidžia gilesnes socialines problemas
Tarptautinėje konferencijoje „Nepasirinkau būti vienas: dingusių vaikų ir pabėgimų iš namų problematika“ pristatyta statistika parodė, kad Lietuvoje kasmet užregistruojama daugiau kaip 2000 vaikų dingimo atvejų. Kaip pabrėžė konferencijoje kalbėjusi Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis vadovė Arūnė Bernatonytė, „kasmet užregistruojama daugiau negu 2000 atvejų. Ir didžioji dalis, daugiau kaip 70 %, tai yra nepilnamečiai, kurie pakartotinai bėga iš namų.“[1]
Šie skaičiai rodo ne vien pavienius incidentus, o platesnį reiškinį, kuriame atsiskleidžia emocinė vaikų būklė, institucijų spragos ir šeimų sunkumai. Teisininkė atkreipė dėmesį, kad „patekęs į gatvę vaikas tampa itin pažeidžiamas ir gali tapti įvairių nusikaltimų, seksualinio išnaudojimo, prekybos žmonėmis auka.“
Pasak jos, dažniausiai vaikai bėga impulsyviai, nes momentu neįvertina rizikų: „mes patys niekada negalvojame prieš darydami, niekada negalvojame, kas bus, jeigu išeisime ir atsidursime gatvėje, kad gali nebūti kur miegoti, gali nebūti ką valgyti.“ Tai išryškina pagrindinę problemą – pabėgimą sukelia ne vien išorinis konfliktas, bet ir emocinis nebrandumas bei nesaugumas, su kuriuo vaikas lieka vienas.

Politikai ir ekspertai sutaria, kad pakartotiniai pabėgimai signalizuoja apie emocinį nesaugumą namuose
Seimo pirmininko pavaduotoja Orinta Leiputė priminė, kad statistika oficialiai fiksuoja tik matomą problemos dalį. „Tie 2000 atvejų, kurie įvyksta per metus – tai yra atvejai, apie kuriuos mes žinome, o jų yra dar daugiau“, – sakė ji. O. Leiputė pabrėžė, kad pabėgimas dažnai rodo gilesnį skausmą, o ne protestą:
„Dažnai tas bėgimas nebuvo protestas prieš taisykles ar nuobaudą. Kartais vaikai nebėgo iš globos namų, o tiesiog bėgo pas savus tėvus, nepaisant to, kad jie jų neprižiūrėjo.“
Pasak jos, pagrindinė priežastis ta pati – „vaikas bėga tada, kai jam trūksta saugumo ir ramybės viduje.“ Ji išvardijo priežastis, kurios ilgainiui susilieja į vieną sprendimą bėgti: emocinis nesaugumas, smurtas, skurdas, konfliktai šeimoje, pasitikėjimo stoka ir patyčios.
„Vaiko sprendimas pabėgti retai kyla iš vienos priežasties. Dažniausiai tai yra kelių lygių problemų sąveika“, – teigė ji. Leiputė taip pat atkreipė dėmesį, kad vaikai dažnai nesulaukia pagalbos laiku, o formaliai veikianti pagalbos sistema neužtikrina realaus ryšio su paaugliu, todėl problema tampa cikliška.

Policijos duomenys rodo, kad dauguma dingusių vaikų surandami, bet pagalba vėluoja
Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotoja Oksana Plesko pateikė tiksliausią problemos pjūvį. „Lietuvos policija kasmet pradeda apie 2000–2200 ikiteisminių tyrimų dėl dingusių nepilnamečių“, – sakė ji. 2024 metais iki gruodžio 1 d. buvo registruoti 1987 atvejai, kurių „72 % – vaikai iki 17 metų.“
Ji pabrėžė, kad daugiau nei 98 % jų randami gyvi, tačiau pavojai išlieka itin rimti: „net ir trumpas laikas gatvėje kelia didžiulę riziką – seksualinis išnaudojimas, nusikaltimų įtraukimas, prekyba žmonėmis.“ O. Plesko išskyrė kelias pagrindines spragas: informacijos fragmentiškumą, nepakankamą bendradarbiavimą ir vėluojančią pagalbą.
„Šiuo metu dažnai vaikas grįžta, o pagalba ateina tik po kelių savaičių ar mėnesių – per vėlu“, – teigė ji. Anot jos, būtina sukurti vieningą duomenų bazę, kad institucijos matytų visą vaiko pabėgimų istoriją ir galėtų reaguoti po antro karto. Plesko taip pat patvirtino, kad teisės aktų pakeitimai jau rengiami: policija siūlo, kad po antro pabėgimo privalomai būtų taikomas tarpinstitucinis pagalbos planas. Tai, jos žodžiais, būtina, nes „finansavimas ir žmogiškieji ištekliai vis dar riboti, ypač regionuose.“