Trijų A26 laivų pirkimas – didžiausia Lenkijos karinio jūrų laivyno investicija per dešimtmečius
Lenkija žengia vieną didžiausių laivyno modernizavimo žingsnių per kelis dešimtmečius – šalis investuoja į modernias švediškas A26 „Blekinge“ klasės povandenines jungtis. Tai – strateginis 10 mlrd. zlotų (apie 2,3 mlrd. eurų) sandoris, kuris, pasak karinės vadovybės, keis Lenkijos pajėgumų balansą Baltijos jūroje ir turės tiesioginės įtakos viso regiono saugumui.
Ekskliuzivame „Euronews“ interviu generolas leitenantas Jarosławas Gromadzińskis pabrėžė, kad sprendimas įsigyti tris povandeninius laivus yra „esminis žingsnis tiek Lenkijos, tiek Europos saugumui“, nes Baltijos jūra šiandien tampa vienu iš geopolitinės konfrontacijos centrų.[1]
Gynybos ministras ir vicepremjeras Władysławas Kosiniakas-Kamyszas patvirtino, kad konkursą laimėjusi Švedijos bendrovė „Saab“ pateikė „geriausią pasiūlymą pagal visus kriterijus – kainą, technologinį lygį, pristatymo terminus ir tinkamumą Baltijos jūrai“. Pirmasis povandeninis laivas turėtų būti pristatytas 2030 m.
Į viešąjį konkursą iš viso buvo įtrauktos septynios bendrovės iš šešių šalių, tarp jų – Vokietijos „ThyssenKrupp“, Italijos „Fincantieri“ ir Prancūzijos „Naval Group“. Švedijos pasiūlymas laimėjo ne tik dėl konkrečių technologinių pranašumų, bet ir dėl įsipareigojimo perkelti dalį technologijų ir investuoti į Lenkijos laivų statybos pramonę. Tai Lenkijai suteiks galimybę savarankiškai prižiūrėti ir remontuoti naujus laivus.
A26 tipo povandeniniai laivai gali nerti daugiau kaip 200 metrų gylyje, autonomiškai veikti mažiausiai 30 dienų ir bus ginkluoti torpedomis bei raketomis, galinčiomis smogti tiek pakrantės, tiek sausumos taikiniams. Tai pažangiausia technologija, sukurta specialiai sekliai, sudėtingai ir sonarų perpildytai Baltijos jūrai.
Lenkijos laivynui tai – gyvybiškai svarbus atnaujinimas. Šiuo metu laivynas turi apie 40 laivų, tačiau dauguma jų – senstantys ir menkai modernizuoti. Vienintelis operacinis povandeninis laivas ORP „Orzeł“ pastatytas 1985 m. Sovietų Sąjungoje ir didžiąją laiko dalį praleidžia remontuojamas. Kiti didesni vienetai – „Oliver Hazard Perry“ fregatos bei korvetė ORP „Kaszub“ – taip pat sensta, o naujausi Kormoran II klasės minų naikintojai kol kas neišsprendžia viso pajėgumų deficito.
Anot generolo Gromadzińskio, sprendimas pirkti tris vienetus yra „labai geras“: „Tai garantuoja pajėgumų tęstinumą. A26 dizainas modulinis, jį galima pritaikyti pagal užsakovo poreikius, o pats laivas sukurtas atsižvelgiant į Baltijos jūros specifiką.“
Baltijos jūra – strateginis centras, kurio apsauga tampa gyvybiškai svarbia
Lenkijos ekonomika ir energetika šiandien stipriai priklauso nuo infrastruktūros Baltijos jūroje. Čia veikia trys „Orlen“ naftos platformos, o Gdansko naftos terminalas aptarnauja naftos srautus tiek į Lenkiją, tiek į Vokietiją. Sparčiai vystomas ir jūrinės vėjo energetikos sektorius – 2026 m. turėtų pradėti veikti 1,14 GW vėjo jėgainių parkas, galintis aprūpinti 1,5 mln. namų ūkių.
Energetinis stuburas – SGD terminalas Ščecine ir „Baltic Pipe“ dujotiekis – jau dabar pilnai padengia Lenkijos metinį dujų poreikį. Baltijos jūros dugne taip pat driekiasi svarbūs elektros ir telekomunikacijų kabeliai, kurių apsauga tampa ne mažiau svarbi nei sausumos infrastruktūra.
Tuo pat metu regione daugėja Rusijos veiksmų – nuo vadinamojo „šešėlinio tanklaivių laivyno“ iki sabotažo grėsmių. Dėl to NATO generalinis sekretorius Markas Rutte 2025 m. sausį inicijavo misiją „Baltic Sentry“, skirtą Rusijos operacijų ribojimui ir povandeninių infrastruktūros pažeidimų prevencijai.
Generolas Gromadzińskis pabrėžia, kad Lenkija turi kurti daugiasluoksnę gynybą: nuo povandeninio ir paviršinio žvalgybos tinklo iki oro gynybos sistemų ir pajėgumų smogti taikiniams Baltijos jūroje. Vienai šaliai tai ekonomiškai per brangu, todėl būtinas glaudesnis bendradarbiavimas su Švedija, Suomija, Danija ir Vokietija.
NATO stiprina savo pozicijas regione: Berlynas dislokuoja naikintuvus Lenkijoje
Rusijos Baltijos laivynas, dislokuotas Baltyjske ir Suomijos įlankoje, teoriškai išlieka reikšminga karine jėga. Jį sudaro povandeninis laivas, naikintuvas, dvi fregatos, kelios korvetės ir dešimtys raketų bei desantinių laivų. Tačiau po to, kai Suomija ir Švedija prisijungė prie NATO, Maskvos galimybės manevruoti regione smarkiai susiaurėjo.[2]
Suomijos įlanka – vienas labiausiai pažeidžiamų taškų. Konflikto atveju ją galima greitai uždaryti minomis ar priešlaivinėmis sistemomis. Strateginė Švedijos sala Gotlandas taip pat tampa raktu į dominavimą regione, todėl Stokholmas didina savo kariuomenės buvimą saloje.
NATO taip pat stiprina savo buvimą. Vokietija į Malborką dislokavo penkis „Eurofighter“ naikintuvus ir 150 karių, kurie kartu su Lenkijos F-16, Nyderlandų F-35, Italijos AWACS ir NATO degalų papildymo orlaiviais saugo oro erdvę po rugsėjį užfiksuotų Rusijos bepiločių įsibrovimų. Tai buvo pirmas kartas per visą Ukrainos karo laikotarpį, kai NATO narys panaudojo ginkluotę Rusijos veiksmams atremti.
