Europos Sąjungos tikslas sumažinti NEET Lietuvoje iki 9 % per ateinančius kelis metus skamba nerealiai
ES yra išsikėlusi aiškų tikslą – iki 2030 m. sumažinti jaunų žmonių, kurie nedirba, nesimoko ir nedalyvauja jokiuose mokymuose (NEET), dalį iki 9 %. 2024 m. visos ES vidurkis buvo 11 %, taigi bendra kryptis – teigiama. Tačiau Lietuva iškrenta iš šios trajektorijos.
Lietuvoje 15–29 metų grupėje NEET dalis viršija 14 %. Tai reiškia, kad esame tarp keturių prasčiausių valstybių kartu su Graikija, Italija ir Rumunija. Per dešimtmetį nuo 2014 m. jaunimo NEET rodiklis ES sumažėjo beveik 5 procentiniais punktais, o Lietuvoje jis ne sumažėjo, o padidėjo maždaug 1,8 punkto. Tai rodo, kad mūsų politika ne tik atsilieka nuo lyderių, bet ir nespėja su bendra europine dinamika.
Ypač išsiskiria jaunuoliai, baigę vidurinę ar profesinę mokyklą. Šioje grupėje Lietuva turi vieną blogiausių rodiklių visoje ES – apie 18 % jaunų žmonių čia patenka į NEET kategoriją. Tai reiškia, kad jų įgyta kvalifikacija nebūtinai veda į realų darbą. Jaunesnių (15–19 m.) NEET dalis dar nedidelė, nes dauguma vis dar mokosi. Tačiau 20–24 ir 25–29 metų grupėse rodiklis šoka aukštyn – būtent čia atsiveria „juodoji skylė“ tarp švietimo sistemos ir darbo rinkos[1].
„Youth Guarantee“ idėja – stipri, bet Lietuvoje praranda jėgą
ES lygmeniu sutarta, kad jaunas žmogus neturėtų likti „tuščioje zonoje“ ilgiau nei keturis mėnesius. Per tą laiką jam turi būti pasiūlytas darbas, mokslai, praktika ar pameistrystė. Tai vadinama „Youth Guarantee“ – jaunimo garantija. Po pandemijos ši schema buvo atnaujinta ir turėjo tapti labiau įtrauki ir tikslinga[2].
Lietuvoje problema ta, kad garantija dažnai lieka tik popieriuje. Didelė dalis jaunų žmonių apskritai neužfiksuojami jokioje sistemoje. Jie neužsiregistruoja Užimtumo tarnyboje, nesikreipia į savivaldybės jaunimo centrus, nežino apie programų galimybes arba jomis nepasitiki. Sistema pasiekia tuos, kurie ir taip linkę ieškoti pagalbos, bet ne tuos, kuriems jos reikia labiausiai.
Kita silpnoji grandis – paslaugų sudėtingumas. Norint gauti pagalbą, reikia pildyti formas, laukti atsakymų, laviruoti tarp skirtingų institucijų. Jaunam žmogui, kuris jaučiasi nusivylęs ir nesaugus, tai yra rimta kliūtis. Dalį jų atbaido ir neaiškus programų turinys: žadama „aktyvinimo priemonė“, bet nepaaiškinama, ką ji iš tikrųjų duos.
Profesinio orientavimo grandis taip pat stringa. Mokykloje ir profesinėse įstaigose jaunuoliams ne visada aiškiai parodomas ryšys tarp pasirinktos programos ir realių darbo rinkos poreikių. Dėl to baigęs mokslus žmogus lieka su diplomu, bet be aiškios vietos darbo rinkoje. „Youth Guarantee“ turėtų šį tarpą užpildyti, tačiau realybėje orientavimas, mentorystė ir individualus planas dažnai lieka fragmentiški.
Struktūrinės Lietuvos problemos: regionai, švietimas ir lyčių skirtumai
Jaunimo NEET problema Lietuvoje nėra vien ekonominė. Tai – ir socialinė, ir teritorinė, ir lyčių lygybės problema. Miestuose jaunimui lengviau rasti darbą, derinti studijas ir užimtumą, naudotis konsultacijomis. Regionuose – mažiau darbdavių, mažiau mokymo pasiūlos, silpnesnė jaunimo politika. Kaimiškose vietovėse NEET dalis dažniausiai didesnė nei miestuose, ir tai sukuria uždarą ratą: jaunimas arba išvyksta, arba lieka be aiškios ateities.
Švietimo sistema formaliai suteikia kvalifikaciją, bet ne visada – realius įgūdžius. Statistika rodo, kad žemiausi NEET rodikliai yra tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių jaunuolių, o aukščiausi – tarp tų, kurie apsiribojo žemesniu ar viduriniu lygiu. Tačiau Lietuvoje net ir vidurinis ar profesinis išsilavinimas neapsaugo nuo ilgesnio užsitęsimo „niekur“ – tai signalas, kad programos per mažai orientuotos į konkrečias kompetencijas ir darbdavio lūkesčius.
Svarbus aspektas – lyčių skirtumai. Jaunos moterys dažniau nei vyrai patenka į NEET kategoriją. Dalis jų nebedalyvauja darbo rinkoje, nes rūpinasi vaikais ar kitais šeimos nariais. Joms trūksta lanksčių mokymosi ir darbo formų, nuotolinių programų, vaikų priežiūros sprendimų, kurie leistų grįžti į veiklą. Tuo tarpu jaunų vyrų dažnesnė NEET forma – nedarbas, bet bent jau formaliai jie išlieka „prisijungę“ prie darbo rinkos ir ieško darbo.
Prie viso to prisideda ir darbo rinkos nestabilumas. Jauni žmonės dažniau dirba terminuotus, sezoninius ar dalinio užimtumo darbus. Ekonomikos sulėtėjimo metu būtent jie pirmieji netenka darbo. Jei tuo metu nėra greito ir veiksmingo pasiūlymo grįžti į mokslus arba persikvalifikuoti, jaunuolis užstringa NEET būsenoje ilgiau, nei numato Europos tikslai. Ši „įstrigimo“ rizika Lietuvoje akivaizdžiai nevaldoma.
Ką reikštų reali jaunimo įsidarbinimo garantija Lietuvoje?
Jei jaunimo garantija būtų ne šūkis, o realybė, Lietuvoje turėtume kelis esminius pokyčius. Pirma – stipresnius ir labiau prie jaunimo prisitaikiusius centrus regionuose, kurie patys ieško jaunų žmonių, o nelaukia, kol šie ateis. Antra – individualią „jaunuolio trajektoriją“, kurioje aiškiai matyti kelias: nuo dabartinės situacijos iki konkretaus tikslo – darbo, profesijos, studijų.
Trečia – glaudesnę partnerystę su darbdaviais. Pameistrystės, praktikos ir darbo vietoje vykstantis mokymasis turėtų būti ne priedas, o taisyklė, ypač vidurinio ir profesinio mokymo grandyje. Ketvirta – tikslinę paramą jaunoms mamoms ir jaunimui iš pažeidžiamų grupių: lankstus grafikas, nuotoliniai kursai, mobilios paslaugos, aiškūs finansiniai skatinimai.
Kol kas ES 9 % NEET tikslas Lietuvai tolsta, nes jauno žmogaus kelias nuo mokyklos iki darbo dažnai paliekamas „savaime išsispręsti“. Skaičiai rodo, kad problema tikrai savaime neišsisprendžia. Jei Lietuva nori būti ne tarp atsiliekančių, o tarp pirmaujančių, jaunimo perėjimas iš mokyklos į darbą turi tapti politiniu prioritetu, o ne techniniu rodikliu statistikos lentelėje.
