Europoje auga prarastos jaunystės karta
Žvelgiant į visos Europos Sąjungos mastą, 2024 metais vidutiniškai apie 11 procentų 15–29 metų jaunuolių buvo nei įdarbinti, nei dalyvavo jokiose švietimo ar mokymo programose. Tai reiškia, kad daugiau kaip vienas iš dešimties jaunuolių ES gyvena be aiškios profesinės krypties ir be galimybės tobulėti.
Skaičiai labai skiriasi tarp šalių: nuo vos 5 procentų Nyderlanduose iki beveik 19 procentų Rumunijoje, o vidurkį viršija tokios valstybės kaip Italija, Graikija, Bulgarija ir Lietuva. Nors per pastarąjį dešimtmetį daugumoje šalių NEET rodikliai mažėjo – ypač Graikijoje, Bulgarijoje ir Kroatijoje – kai kuriose valstybėse, įskaitant Lietuvą ir Liuksemburgą, jie net padidėjo.
Šis reiškinys atskleidžia didėjančią atskirtį tarp išsivysčiusių Vakarų ir ekonominių iššūkių vis dar patiriančių Rytų ar Pietų Europos regionų, kur jauni žmonės dažniau susiduria su ilgalaikiu nedarbu, emigracijos spaudimu ir silpnesnėmis socialinės paramos sistemomis.
Tarp nežinios ir prarasto laiko – jauni žmonės, kurių kasdienybė sustojo
Statistika rodo skaičius, bet už jų slepiasi žmonės. Lietuvoje vis dar auga jaunuolių, kurie nei dirba, nei mokosi, skaičius. Jie neturi pastovių pajamų, neišgyvena profesinio augimo, o jų dienos dažnai praeina tarp atsitiktinių darbų, laikinų užsiėmimų ar paprasčiausio laukimo.
Šiai grupei – vadinamajai NEET kartai – priklauso apie 14 procentų visų 15–29 metų jaunuolių. Dalis jų po mokyklos neįstojo į aukštąsias ar profesines mokyklas, kiti iškrito iš studijų ar neteko darbo ir taip niekur nebegrįžo. Tokia padėtis tęsiasi mėnesiais ar net metais, kol prarandamas tikėjimas, kad galima ką nors pakeisti.
Gyvenimas be aiškios krypties dažnai reiškia ir psichologinį nuosmukį. Jauni žmonės, ilgai būdami be veiklos, praranda pasitikėjimą savimi, motyvaciją ir socialinius įgūdžius. Dalis jų ima vengti kontaktų su draugais, šeima ar institucijomis, bijodami būti vertinami kaip „nevykėliai“.
Psichologinė pusė: kai neveikimas tampa spąstais
Specialistai pabrėžia, kad NEET būsenos jaunuoliai neretai patiria depresijos, nerimo ar beprasmybės jausmą. Be tikslo ir palaikymo sistema tampa uždara: kuo ilgiau žmogus yra atskirtyje, tuo sunkiau sugrįžti į darbą ar mokslus. Ši problema ne tik individuali – tai ir visuomenės žaizda, nes kiekvienas jaunas žmogus, praradęs tikėjimą ateitimi, yra prarastas talentas ir energija, kurios šaliai reikia.
NEET reiškinys turi ir platesnių pasekmių – mažėja darbo jėgos potencialas, lėtėja ekonomikos augimas, o socialinės išlaidos didėja. Kaimo vietovėse situacija dar sudėtingesnė: trūksta galimybių, kvalifikuotų darbo vietų, patogaus transporto ir mokymosi centrų.
Jauni žmonės iš ten dažniau pasitraukia iš aktyvios veiklos, nes neturi alternatyvų. Vis dėlto yra ir sėkmės pavyzdžių – kai kurie savivaldybių projektai ar NVO siūlo stažuotes, praktikas ir konsultacijas, kurios padeda grįžti į darbo rinką. Tai rodo, kad su tinkamu palaikymu galima ištrūkti iš užburto rato. Tik svarbiausia – nepalikti šių jaunų žmonių vienų, nes kiekviena prarasta diena be tikslo tampa dar vienu žingsniu tolyn nuo visaverčio gyvenimo.
