Ar psichologai „skenuoja“ žmones net už darbo ribų?
Psichologai dažnai laikomi tarsi „žmonių rentgeno aparatais“ – manoma, kad jie iš žvilgsnio geba pamatyti, kas tau negerai, ar net nuspėti, ką slepi. Tačiau realybė, pasak psichoterapeutės Eglės Kijevič Zakaraitės, visai kitokia.
„Ne, aš tikrai neskenuoju žmonių gatvėje. Man irgi reikia poilsio – esu paprastas žmogus su labai paprastais poreikiais. Ne darbo metu aš stengiuosi gyventi gyvenimą, o nedirbti darbo“, – sako ji laidoje (Ne)standartai 77TV.
E. Kijevič Zakaraitė pripažįsta, kad tam tikra „profesinė liga“ egzistuoja – psichologai tiesiog natūraliai labiau pastebi kitų emocijas, kūno kalbą ar elgesio detales.
„Kartais taip automatiškai vyksta – pastebi, kaip žmogus kalba, kaip reaguoja. Bet mes visi tai darome, tik skirtingais lygiais. Statybininkas pamato, kur siena kreiva, kosmetologė pastebi odos problemą, o psichologas – emocinį disbalansą. Klausimas tik, ar tu į tai kišiesi“, – juokauja pašnekovė.
Anot jos, psichologui labai svarbu išlaikyti ribą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, nes priešingu atveju profesija gali pavirsti našta.
„Yra žmonių, kurie tiesiog negali atsiriboti – paskęsta kitų problemose, nebesugeba grįžti į savo gyvenimą. Tuomet darbas tampa kančia. Todėl psichologu ar psichoterapeutu reikia gimti, turėti gebėjimą išbūti šalia, bet neįkristi į žmogaus emocijas.“
Psichologai irgi žmonės: kodėl jie patys eina į terapiją
Nors atrodo, kad psichologai žino visas atsakymus, jie patys nuolat mokosi ir dirba su savimi. Vieni mano, kad tik serialuose ar filmuose matome, kad patys psichoterapeutai lankosi pas specialistus, bet jie irgi žmonės. Juolab kai padėdami kitiems jie užspaudžia savas emocijas ir jausmus.
„Norint būti psichologu ar psichoterapeutu, tu pats turi labai daug praeiti ir nuolat eiti į terapiją. Psichologai dažniau lankosi pas kitus specialistus nei jų klientai, nes tai – investicija į save, į savo gylį, kad galėtum atlaikyti klientus“, – pasakoja E. Kijevič Zakaraitė.
Ji neslepia, kad kiekvienas susitikimas su žmogumi gali iškelti netikėtus jausmus ar klausimus. „Kiekvieną kartą būna mikromomentų, kai nežinai, ką pasakyti ar kaip sureaguoti. Bet tai visiškai normalu. Kai išbūni toje nežinomybėje – ateina aiškumas. Svarbiausia – nebijoti nežinoti“, – dalijasi psichologė.
Šie žodžiai primena, kad net tie, kurie padeda kitiems, patys lieka žmonėmis – jautriais, mąstančiais, kartais pavargusiais. Ir būtent todėl jų darbas toks reikalingas. Nes tik tas, kuris pats pažvelgė į savo tamsą, gali padėti kitam rasti kelią į šviesą.
Pilną (Ne)standartai laidą, kur psichologė, psichoterapeutė Eglė Kijevič Zakaraitė dalijasi patirtimi galite rasti 77TV kanale.
