Nuo stigmos iki sąmoningumo: kodėl vis dar bijome eiti pas psichologą
Nors visuomenė vis atviriau kalba apie emocinę sveikatą, daugelis vis dar drovisi pripažinti, kad lankosi pas psichologą. Kartais atrodo, kad terapija – tai silpnumo ženklas, tarsi žmogus nebesusitvarko su gyvenimu pats.
Kiti, ieškodami prasmės, bando „pataisyti“ save per išorinius dalykus: keičia darbą, partnerį, miestą ar net šalį, tikėdamiesi, kad taip pasijus geriau. Tačiau, kaip sako psichologė ir psichoterapeutė Eglė Kijevič Zakaraitė, tikrasis gijimas visada prasideda viduje, o ne už mūsų ribų.
„Žmonės galvoja, kad psichologas – tai žmogus, kuris tiesiog išklauso. Bet iš tiesų psichoterapeutas padeda pamatyti save iš šalies, pamatyti tai, ko pats nebesugebi matyti dėl įpročių, skausmo ar nuovargio. Dirbdami su žmogumi mes kartu ieškome, kurioje vietoje jo gyvenimas sustojo, kur jis nebegirdi savęs“, – kalba ji laidoje (Ne)standartai su Evelina.
Anot E. Kijevič Zakaraitės, daugelį pas specialistus atveda ne pavienės problemos, o vidinis jausmas, kad gyvenimas „kažkur eina pro šalį“. Žmonės ieško prasmės, bet nežino, kur jos rasti.
„Dažniausiai tai būna santykiai, pinigai, sveikata – trys pagrindinės temos, su kuriomis ateina klientai. Tačiau viskas vis tiek atsigręžia į praeitį, į patyrimus, į emocines reakcijas, kurios įgytos praeityje“, – sako psichologė.
Ji pabrėžia, kad psichoterapija nėra stebuklingas sprendimas ar greita piliulė. „Dabar visi nori greitai – kad gyvenimas būtų sėkmingas, kad būtų sveikata, pinigai, meilė. Bet nėra tokių greitų būdų. Tikras darbas su savimi yra procesas, kaip klasė mokykloje – kiekvieną kartą mokaisi vis naujo dalyko apie save“, – kalba pašnekovė.
Kas iš tiesų atveda žmogų pas psichologą ir kaip prasideda kelionė į save
Pasak E. Kijevič Zakaraitės, kelias pas psichologą dažniausiai prasideda nuo krizės – kai gyvenimo dėsniai nebeveikia. „Vienas sumoka pinigais, kitas – laiku, trečias – sveikata ar netektimis. Gyvenimas vis tiek privers pažvelgti į save. Arba žmogus pats pasirenka eiti tuo keliu, arba jį priverčia aplinkybės“, – sako ji.
Psichologė įsitikinusi, kad autentiškumas – tai ne būsena, o kelionė. „Reikia ieškoti. Čia visa gyvenimo žmogaus kelionė – ieškoti tikro, autentiško savęs. Mes žinome, kas esame, bet nemokame savęs girdėti. Ir tas girdėjimas savęs ateina per jausmus, per emocijas, per darbą su savo nesąmoninga būsena“, – kalba ji.
Kiekvieno žmogaus autentiškumas – unikalus. Vieni jį atranda vaikystėje, kiti – tik sulaukę vidutinio amžiaus, kai gyvenimas tarsi paklausia: ar tikrai gyveni taip, kaip nori? „Nėra galutinio taško. Nėra stotelės, kur pasakai: dabar save pažįstu. Nes mūsų pasąmonė didingesnė nei protas gali suvokti“, – sako psichologė.
E. Kijevič Zakaraitės žodžiai skamba kaip priminimas, kad psichologas nėra paskutinė viltis, o pirmas žingsnis į save. „Tai nėra mistika ar silpnumo ženklas. Tai drąsa – sustoti, pažvelgti į savo vidų ir pasakyti: noriu suprasti, kodėl gyvenu taip, kaip gyvenu.“
Ši kelionė, pasak jos, neturi pabaigos. Bet kiekvienas, kuris ją pradeda, išmoksta svarbiausią dalyką – būti savimi ne tik tada, kai viskas gerai, bet ir tada, kai skauda. Psichologė Eglė astkleidžia daugiau pslapčių ir išsklaido stigmas apie terapiją laidoje (Ne)standartai 77TV kanale.
