Biotechnologijos kompanijos į žmogaus kūną bando įdiegti svetimą DNR, kad jis pats gamintų antikūnus
Po COVID ir Zikos pandemijų mokslininkai vis garsiau kalba apie būtinybę sukurti technologijas, kurios leistų greitai reaguoti į naujus virusus. Vienas naujausių eksperimentų žengia dar toliau – bando žmogaus ląsteles paversti gyvais laboratoriniais antikūnų fabrikais. Tokiu būdu žmogus faktiškai tampa biologine gamykla, į kurią įterpiama svetima genetinė informacija.
Šį metodą, vadinamą plazmidine DNR imunizacija, kuria biotechnologijų įmonės kartu su akademinėmis laboratorijomis. Tyrėjai teigia, kad į raumenis įšvirkščiama žiedinė DNR forma, vadinama plazmide, kurioje yra „programa“ antikūnų gamybai.
Kad ši DNR patektų į žmogaus ląsteles, ji suleidžiama kartu su elektros impulsais, kurie trumpam pramuša ląstelių membranas. Kitaip tariant, žmogaus raumenys per mikrošoką „atveriami“, kad į juos patektų genetinė informacija[1].
Bandymuose dalyvavo 44 savanoriai. Tyrėjai naudojo du skirtingus plazmidės tipus ir skirtingas elektros impulsų dozes. Dauguma dalyvių patyrė vietinį skausmą, pastebėjo paraudimą ar žaizdelę injekcijos vietoje. Vienam žmogui raumenų skausmas išliko kelias dienas.
Nors tai laikoma „priimtina rizika“, šis metodas iš esmės keičia tai, kaip organizmas gamina antikūnus – nebe natūraliai, o pagal laboratorinį nurodymą.
Įšvirkšta DNR išliko žmogaus kūne ilgiau nei pusantrų metų – nežinoma, kas vyks toliau
Rezultatai pribloškė net pačius tyrėjus: beveik visi dalyviai gamino dirbtinius antikūnus mažiausiai 72 savaites po injekcijos. Kitaip tariant, laboratorinė DNR veikė kūno viduje ilgiau nei pusantrų metų, ir kol tyrimas buvo sustabdytas, antikūnų lygis nemažėjo.

Mokslininkai pripažįsta, kad šis metodas teoriškai galėtų suteikti ilgalaikę apsaugą nuo virusų, tokių kaip SARS-CoV-2, tačiau jis taip pat kelia daugybę klausimų. Kaip ilgai ši svetima DNR išlieka žmogaus organizme? Ar ji tikrai neišprovokuoja netikėtų genetinių reakcijų? Ir kas nutiktų, jei tokia DNR būtų suleidžiama masiškai, o ne tik tyrimų tikslais?
Anot autorių, pagrindinis tikslas – padaryti, kad žmonės patys ilgą laiką gamintų „bendrai neutralizuojančius antikūnus“, galinčius veikti prieš įvairius virusų variantus. Tačiau šis procesas reiškia, kad žmogaus ląstelės faktiškai perprogramuojamos.
Nors tyrėjai tvirtina, kad plazmidinė DNR „nesusilieja su žmogaus genomu“, klausimas lieka atviras – juk genetinė medžiaga kūne išlieka aktyvi, o jos poveikis ilgalaikėje perspektyvoje nėra žinomas.
Žmogus kaip biologinė laboratorija: naujos technologijos žada apsaugą, bet kelia etinių abejonių
Ši technologija kuriama kaip alternatyva tradicinėms vakcinoms. Vietoj to, kad organizmas pats mokytųsi atpažinti virusą, jam duodamas tiesioginis genetinis nurodymas – gaminti tam tikrą laboratorijoje atrinktą antikūną. Tokiu būdu žmogaus kūnas tampa gamybos platforma, o mokslininkai kalba apie „ilgalaikį genetinį atsaką“.
Tačiau kai kurie nepriklausomi ekspertai primena, kad toks metodas iš esmės įveda į žmogaus kūną dirbtinį genetinį kodą, kuris, nors ir neva laikinas, vis tiek veikia kaip genetinis užtaisas. Be to, technologija naudoja elektrinius impulsus, kad atvertų ląsteles – procedūra, kuri net sveikam žmogui sukelia stiprų skausmą ir audinių reakciją.
Kol kas šis metodas tebėra eksperimentinis, tačiau daugelis bijo, kad tokios technologijos taps nauju žingsniu link žmogaus biologinės modifikacijos, kur kūnas bus naudojamas kaip laboratorija, o genetinės instrukcijos – kaip programinė įranga. Tai kelia klausimą, ar kova su virusais netaps pretekstu įprasminti naują žmogaus pertvarkymo erą, kur genetiniai eksperimentai bus pristatomi kaip sveikatos pažanga.