Santykių pradžia: laikotarpis, kurio metu svarbu nugludinti kampus
Šiandien apibūdinti meilę, jos teikiamą tyrą emociją ir jausmą, nėra taip jau paprasta ir lengva. O gal niekuomet ir nebuvo lengva. Iš ties, vyrauja daug apibrėžimų ir sąvokų, apibūdinančių šį jausmą, bet kiekvienas pats sau turėtų atsakyti, kas būtent jam ir jo antrajai pusei yra tas paširdžius švelniai kutenantis jausmas?
Dvasia ir siela nuolat pakylėta, nuotaika pozityvi; tas jausmas nešte neša į mylimojo glėbį. Tokia jau ta meilė, bent jau jos pradžioje. Vis tik, ir pačioje pradžioje pasitaiko parklupimų, bet einant kryptingai, viską galima pasiekti ir pagerinti taip, kad abi pusės būtų patenkintos.
Bet kas gi vyksta toliau? Toliau meilė yra arba kurstoma ir auginama, arba uoliai pykstama ant vienas kito už neva baisius ir nedovanotinus kito trūkumus, akivaizdžias ydas ir tuomet svarstoma sukti skirtingais keliais. „Bendra klotis“ neišėjo, taip ir nesigavo nugludinti, nušlifuoti kampų. Bet kodėl gi pirmiausia nepabandžius prisitaikyti vienas prie kito? Tai, dažnu atveju, duoda gan gerų rezultatų.
Aišku, pasitaiko tokių porų, kurios draugauja vos ne nuo darželio ar mokyklos laikų. Laimingai susituokia, susilaukia vaikų ir… vis dar myli vienas kitą kaip tą patį pirmą kartą susitikus. Tie drugeliai nuolat skraidžioja ten kažkur viduj. Klausimas – kaip tokiai porai pavyksta šitaip mylėti vienas kitą? Tuomet, pažvelgus į tokius santykius, susimąstoma, kad gal toji tikra ir amžina meilė iš tiesų egzistuoja?
Atsakomybe už gerus ir tvirtus ryšius turi dalintis abu partneriai
Kai prisiimama atsakomybė už savo veiksmus, esi garantuotas, kad save tikrai žinai. Vis tik, vienokioje ar kitokioje situacijoje atsakomybės nereikia žūtbūt imti ir lengva ranka „permesti“ ant kito asmens pečių. Abu partneriai turi būti atsakingi, lojalūs ir supratingi: nebūtinai objektyvūs, juk meilė – daugiau ar mažiau, bet yra labai jau subjektyvus jausmas.
Nors, aišku, geriau rečiau tarsi nevalingai dėtis tuos rožinius akinius, kad nereiktų skaudžiai grįžti į realybę. Bet jeigu tie akinukai tinka, kodėl gi jų nepanešiojus? Būti realistu pravartu, bet tikrai ne visada to reikia.
Vis tik, kurstant meilės židinį esmingiausia yra būti geros nuotaikos, gero ūpo. Ir tas kurstymas, noras puoselėti meilės laužą turi eiti iš vidaus, o ne iš pašalies, kitiems pritariant ar nepritariant. Ir meilė, žiūrėk, auga, liepsnoja ir vis negęsta.
Puoselėjant meilės santykius, pirmoje vietoje, aišku, turi būti pats meilės jausmas, pagarbos jutimas ir gilus supratimas. Ši trijulė neleidžia užgesti meilės liepsnai. Mylėti, gerbti, branginti – štai kuo reiktų vadovautis tvarios meilės sferoje. Atjauta taip pat nėra paskutinėje vietoje. Kaip gera ir smagu žinoti, kad šalia yra palaikantis žmogus, kuris visuomet kartu, bėdoje ir nelaimėje, džiaugsme ir sėkmės akimirkomis.
Palaikymas, iš esmės, yra svarbus visiems, o kai kalbama apie mylimuosius, jų palaikymo tikimasi nuolatos. Tik, kartas nuo karto, pasitaiko, jog pasidaro sunku priimti kitą tokį, koks jis yra, bet taip būna, ko gero, tik pačioje pačioje pradžioje. Vėliau, ateina suvokimas, kad keistis, pirmiausia, reikia pačiam žmogui, o tada keičiasi ir visa, kas aplink.
Kai pats žmogus keičiasi, tada ir šalia esančiam gerokai lengviau. Lengviau suprasti, padėti vienas kitam ar paprasčiausiai palaikyti gyvenimo audroms ir vėjams siaučiant. Svarbu tik nekaltinti kito, nes būtent tai daryti ir yra lengviausia. Skubama kitą smerkti, užuot atsigręžus į savo esmę, ir, galų gale, – į savo kartais tokį pat nesukalbamą charakterį. Jis taipogi nebūna auksinis ir ne visada akinamai blizga. Išvada tuomet peršasi tik viena – yra dar kur tobulėti, ką tobulinti, ką keisti, o ką toliau puoselėti.
Vis pakurstomas meilės jausmo židinys dega ilgiau, kai abu partneriai pasiryžę stengtis dėl bendro abiejų, vėliau gal ir gausesnės šeimos, gerbūvio. Įdomu tai, kaip gi realiai yra dėliojami prioritetai. Kiekviena pora turi juos savus ir tai yra labai gerai.
Kai leidi puikiai pažinti vienas kitą, tuo pačiu ir kuri meilės jausmą, kuris sklando, kaip sakoma, net ir ore, kuriuo yra kvėpuojama. Ir visa tai ne tik jauti, bet ir įžvelgi mylimo žmogaus akyse. Akyse gali atsispindėti ir ilgesys. Jis taipogi yra reikalingas. Tik taip sužinoma ir suprantama, kaip labai žmogus yra mylimas ir kaip nuolatos jo ilgimasi.
Jei kokia antros pusės savybė ir erzina, galima ir reikia kalbėtis bei išsikalbėti. Tik be pykčio, ir, kaip sakoma, „ne ant karštųjų“, nes tokiu atveju – konfliktas garantuotas. Reikia išlaukti, o mintyse pasverti kiekvieną savo būsimą žodį, ypač jei norima išsakyti kritikas mintis. Svarbu nepamiršti dalintis idėjomis, mintimis apie pokyčius ar net kitų sėkmingų porų pavyzdžiais.
Jurga Ivanauskaitė yra teigusi:
„Sužinot viską apie kitą žmogų – beprotiškas, pamišėliškas noras. Juk žmogus – visada visiems ir visur kitoks. Žmogus, kaip upė – teka, srūva, kinta… ar galima vienąsyk įbridus į upę pasakyti, kokie yra jos vandenys pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą, švintant, saulei leidžiantis; mėnesienoje; kokie jie plukdydami ižą, purvus po smarkių liūčių ar kieno nors negyvą kūną?“ [1]
Svarbu nebijoti patarimų, kurie yra puiki priemonė pasakyti, kas išties galvojama ir kaip elgtis patariama. Tik patarimais reikia naudotis brandžiai apmąsčius, atidžiai, nieko nepraleidus pro ausis, negalvojant: „ai, čia ir taip viskas aišku“. Neaišku, jeigu kyla pykčio bangos ir nepasitenkinimas, o kažkas slepiama viduj nuo kito, tad atvirumas irgi reikalingas.
Patariama nenuleisti rankų ir neleisti meilės ugniai užgesti
Atkurti – AT KUR TI, skamba lyg „et, kur gi tu“. Bent jau kyla tokia asociacija. „Et, kur gi tu pasislėpei nuo manęs?“ Gal žmogus paprasčiausiai užsisklendė savyje. Žmogus šalia, bet tuo pačiu ir kažkur kitur.
Bet juk ne visa kas pasaulyje yra taip elementaru ir paprasta, vien meile gi gyvas nebūsi. Na, nebent, kai iš meilės daroma viskas, tuomet gal ir galima gyventi vien meilės jausmu ir iš jo išplaukiančiais tam tikrais veiksmais. Pasirūpinti, atjausti, galiausiai – pavaišinti nuostabiais, su meile, ruoštais pietumis, nustebinti pasimatymu – taip išvengiamas įsisukimas į tą banalią rutiną.
Kurstoma meilė yra pats galingiausias veiksnys kelyje į ilgai trunkančius jausmus. Kursto vienas – kursto kitas, bendrom jėgom ir pajėgom. Verta gi pasistengti. Ir ta bendrystė suartina, leidžia dar labiau pažinti kitą. Tikri jausmai turi sietis ir su veiksmais, bet tik nuoširdumu grįstais, nes, kaip žinia, per prievartą mielas nebūsi.
Kai atrandi tos ugnelės žiežirbėlių, žiūrėk, ir vėl meilės ugnis liepsnote liepsnoja. Ir gražu ne tik pažiūrėti iš šalies, bet ir pasimokyti kurti, atkurti ir kurstyti. Bekurstant tą santykių židinį, pasitaiko, kai ateina ir tylėjimo metas ir tada kaip svarbu – ar ta tyla nėra nemaloni.
Filosofas Benediktas Spinoza sakė:
„Žmonių santykiai būtų daug geresni, jei žmonėms būtų taip pat lengva tylėti kaip ir kalbėti.“ [2]
Žinoma, kartais, galbūt reikėtų labiau pasitikėti ir savimi. Būti tuo taip vadinamu meilės jausmo magnetu. Tuomet ir visas pasaulis, visi žmonės, visa flora ir fauna skęs meilės jausme ir Žemė atrodys kone rojus gyventi, mylėti, dirbti ir prasmingai egzistuoti.
Jeigu gerumas širdyje pulsuoja kaip reikiant, tai ir meilės sfera bus „aukštumoje“ – akys švytės iš to tyro jausmo, iš dėkingumo ir iš džiaugsmo.
