Maistas ir toliau brangs – kainos kyla visur
Šių metų ruduo vartotojams atneš daugiau brangimo nei įprasta – maisto kainos, pasak ekonomistų, rugsėjį–gruodį kils sparčiau nei ankstesniais metais. Labiausiai pabrangti turėtų kava, arbata, mėsa bei vaisiai ir daržovės, o ypač jautriai į pokyčius reaguos Lietuvoje pagaminti produktai.
Pagrindinę šio augimo priežastį ekonomistai sieja su keliomis tendencijomis. Viena vertus, tarptautinėse rinkose matomi svyravimai – pavyzdžiui, kavos pupelių kaina jau pasiekė metų pradžios aukštumas, todėl parduotuvėse kava atpigti nebegali. Kita vertus, vidaus rinką veikia augantys darbo užmokesčiai, dėl kurių vietos gamintojai yra priversti kelti kainas[1].
Skaičiai rodo aiškią kryptį. Valstybės duomenų agentūra fiksuoja, kad rugpjūtį maisto produktų krepšelis pigo vos 0,2 proc., kai įprastai šiuo metu daržovių ir vaisių kainos labiau krenta. Per metus bendras maisto kainų augimas siekė 5,6 proc. SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas prognozuoja, jog iki metų pabaigos pieno ir grūdinių produktų kainos išliks stabilios, tačiau mėsa ir daržovės brangs.
„Swedbank“ atstovas Vismantas Žukas prideda, kad nors dalis žemės ūkio produktų gali net atpigti, vietinė gamyba išliks spaudžiama didėjančių sąnaudų.
Bananai – pagrindinė priemonė prisivilioti mažėjančius klientų srautus?
Vartotojai pigesnių alternatyvų beveik nejaučia. „Pricer.lt“ duomenimis, pigiausių prekių segmentas per metus pabrango daugiau nei dešimtadaliu, o vidutinio krepšelio kaina rugpjūtį buvo 10,6 proc. didesnė nei pernai. Lyginant su 2021-aisiais, populiarių prekių ženklų krepšelis išaugo net 58,3 proc. Tiesa, brangesni prekybos tinklai kai kurias kainas karpė, siekdami pritraukti pirkėjų, tačiau pigių tinklų klientai šių pokyčių beveik nepajuto.
Įdomus signalas rinkoje – vadinamasis „bananų indeksas“. Pasak ekspertų, kai tinklai pradeda bananus dažnai įtraukti į akcijas, tai rodo pastangas susigrąžinti mažėjančius pirkėjų srautus. Bananai tampa strategine preke, galinčia atvesti klientą į parduotuvę ir paskatinti papildomus pirkinius.
Ateities perspektyva aiški: iki Kalėdų kainų spaudimas išliks. Spalį ir lapkritį prekybininkai paprastai mažina akcijų kiekį, kad gruodį, kuris Lietuvoje yra ilgesnis prekybos mėnuo, galėtų patraukti pirkėjus nuolaidomis. Tad, jei nesikeis vartotojų elgsena, rudenį brangimas bus neišvengiamas, o kainų palengvėjimo galime tikėtis tik šventiniu laikotarpiu.
Rugpjūtį pigiausių prekių krepšelis atpigo, bet apsipirkinėjantys kasdien to nepajuto
2025-ųjų rugpjūtis Lietuvos prekybos rinkoje atnešė paradoksą – pigiausių maisto produktų krepšelio kaina sumažėjo, tačiau pirkėjai didelio palengvėjimo nepajuto. „Pricer.lt“ duomenimis, šis krepšelis atpigo 2,96 euro, arba apie 4 proc., lyginant su liepa, bet išliko 6,83 euro brangesnis nei prieš metus ir net 16,75 euro aukštesnis nei 2021-ųjų rugpjūtį[2].
Kitaip tariant, trumpalaikis nuosmukis nekompensuoja ilgametės brangimo tendencijos. Prekybos tinklų tarpusavio kova kainomis rugpjūtį įgavo naujų atspalvių. „Maxima“ išlaikė pigiausio krepšelio poziciją, nežymiai sumažinusi kainas. „Iki“ ir „e-Rimi“ taip pat karpė sumas, o didžiausią staigmeną pateikė „Last Mile“ (IKI internetinė parduotuvė), krepšelį atpiginusi daugiau kaip 18 eurų.
Tuo metu „Lidl“ išsiskyrė priešinga kryptimi – čia krepšelis pabrango 5,31 euro ir tapo vienu brangiausiu. Skirtumas tarp pigiausio ir brangiausio krepšelio šoktelėjo iki 15,25 euro, arba beveik ketvirtadalio vertės. Tuo pat metu žinomų prekių ženklų krepšelis demonstravo priešingą dinamiką – jo kaina augo tiek mėnesiniu, tiek metiniu pjūviais. Rugpjūtį jis pabrango dar 0,79 euro, per metus – daugiau kaip 6 eurais, o lyginant su 2021 metais – net 24 eurais.
Tai rodo, kad nors dalis prekybos tinklų manipuliuoja pigiausių prekių krepšeliais ir bando vilioti vartotojus nuolaidomis, stiprūs prekės ženklai toliau brangsta, formuodami bendrą įspūdį, kad apsipirkimas Lietuvoje išlieka vis labiau alinantis piniginę.
Kur dingo skambiai įsteigta Maisto taryba?
Jau pusmetį veikianti Maisto taryba, sukurta kaip patariamoji institucija, turėjo padėti mažinti maisto kainas ir didinti rinkos skaidrumą, tačiau realybė kitokia. Tarybos veikla sukasi aplink gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų interesus, o vartotojai lieka nuošalyje. Politinis įvaizdis buvo stiprus, bet konkrečių priemonių kainoms mažinti nebuvo imtasi, o taryba daugiausia nagrinėja kainų struktūrą ir grandžių pasiskirstymą[3].
Ūkininkai ir perdirbėjai pabrėžia, kad galutinę kainą didina pertekliniai reikalavimai, pvz., pakuočių standartai, degalų akcizas ar kelių mokesčiai. Pavyzdžiui, gyvų žuvų prekybos atsisakymas pabrangino karpius, o staigus perėjimas prie laisvai laikomų vištų kiaušinių padidino lietuviškų produktų savikainą, paliekant importą pigesnį. Pieno gamintojai skundžiasi perdirbėjų monopolija ir mažomis supirkimo kainomis, o lenkiški produktai į Lietuvą dažnai atkeliauja pigiau.
Prekybininkų dalis kainoje tesudaro 1–3 proc., o didžiąją antkainio dalį „suvalgo“ darbuotojų atlyginimai, logistika ir energetikos sąnaudos. Ekspertai pabrėžia, kad problema nėra pačios kainos, o gyventojų pajamos – mažas atlyginimas ir pensijos verčia maistą atrodyti neįperkamu. Maisto taryba, nors ir turėtų inicijuoti diskusijas bei įstatymų pakeitimus, kol kas veikia labiau politinėje erdvėje nei realiai sprendžia kainų augimo priežastis.
