Geomagnetinės audros kelia daugiau klausimų nei pavojų: ekspertai ramina dėl poveikio žmogui
Pirmosiomis rugsėjo dienomis visą Europą, įskaitant Lietuvą, pasiekė viena stipriausių šių metų geomagnetinių audrų — G2–G3 lygio. Kai kuriose prognozėse ji netgi buvo vertinama kaip galimai pasieksianti retą G4 lygį, o tai reiškia intensyvią magnetinio lauko perturbaciją, kuri daro įtaką ir technologijoms, ir žmogaus savijautai. Tačiau ar tai iš tiesų pavojinga?
Mokslininkai teigia, kad žmonės žemės paviršiuje yra pakankamai saugūs[1]. NASA jau anksčiau yra patvirtinusi: „Kenksminga spinduliuotė iš saulės pliūpsnių negali prasiskverbti pro Žemės atmosferą, tad ji fiziškai neveikia žmonių ant žemės.“ Mokslininkas Dale Gary iš Naujajame Džersyje įsikūrusio Saulės ir Žemės tyrimų centro sako, kad vienintelė reali rizika — netiesioginė: „Jei sutrinka elektros tiekimas, gali kilti pavojus ligoninėse ar keliuose dėl neveikiančių šviesoforų.“
Nepaisant to, kai kurie žmonės praneša apie galvos skausmus ar padidėjusį nerimą geomagnetinių audrų metu. Ši sritis dar tyrinėjama: mokslas, vadinamas heliobiologija, nagrinėja saulės aktyvumo ir žmogaus sveikatos sąsajas. Kai kurie tyrimai rodo, kad geomagnetiniai svyravimai gali koreliuoti su širdies ritmo sutrikimais ar kraujospūdžio pokyčiais, tačiau šie ryšiai kol kas nėra galutinai įrodyti.
Geomagnetinės audros keičia Žemės magnetinį lauką, o šie pokyčiai veikia ne tik techniką, bet gali paveikti ir žmogaus kūną. Vienas iš pagrindinių mechanizmų — įtakos poveikis mūsų centrinės nervų sistemos elektriniam aktyvumui, kuris reaguoja į elektromagnetinius laukus.
Kai kurie tyrimai rodo, kad geomagnetiniai svyravimai gali pakeisti melatonino lygį organizme — šis hormonas reguliuoja miegą, nuotaiką, netgi kraujospūdį. Taip pat svarstoma, kad geomagnetinis aktyvumas gali paveikti autonominę nervų sistemą, kuri reguliuoja širdies darbą, kvėpavimą, kraujotaką. Todėl kai kurie žmonės per audras jaučia nerimą, padažnėjusį pulsą ar migreną. Vis dėlto tai nėra pavojinga nes tai trumpalaikiai, subjektyvūs pojūčiai, kuriuos dažniausiai jaučia jautresni asmenys.
Saulė išspjovė „kanibališką“ pliūpsnį: kas vyksta ir kodėl tai vadinama audra?
Rugpjūčio 30 dieną Saulė išmetė pilno haloso koroninės masės išsiveržimą (angl. full-halo CME), sekusį po M2.7 klasės saulės pliūpsnio. Tai reiškia, kad pliūpsnis buvo nukreiptas tiesiai į Žemę. Rugsėjo 1-osios vakarą šis energijos debesis pasiekė mūsų planetos magnetinį lauką — buvo užfiksuotas vadinamasis „kanibališkas CME“, kai vienas išsiveržimas pasiveja kitą ir suformuoja galingesnį magnetinį darinį.
Tokie įvykiai sukelia vadinamąsias geomagnetines audras — magnetinio lauko pokyčius, kurie gali trukti nuo kelių valandų iki kelių dienų. Šįkart vėjo greitis pakilo iki daugiau nei 670 km/s, o tarpplanetinis magnetinis laukas sustiprėjo iki 26 nanoteslų. Būtent šie parametrai leidžia auroroms, šiaurės pašvaistėms, pasirodyti net labai toli nuo polių[2].
Svarbiausias veiksnys — Bz komponentė, t. y. ar magnetinis laukas nukreiptas į šiaurę ar pietus. Šįkart Bz ilgai išliko „neteisinga“ kryptimi (šiauryn), todėl dalis energijos negalėjo patekti į Žemės magnetosferą, o audra liko vidutinio stiprumo.
Nakties dangus virto šviesų spektakliu: pašvaistės nutvieskė Europą ir net dalį JAV
Nepaisant to, kad magnetinis laukas nebuvo maksimaliai „palankus“ pašvaistėms, šviesų šou vis tiek įvyko. Rugsėjo 1–2 d. naktį pašvaistės buvo stebimos visoje šiaurinėje Europoje: nuo Islandijos ir Škotijos iki Slovakijos ir Danijos. Naktį virš Prancūzijos, Slovakijos ir net Šiaurės Anglijos danguje sužibo rausvi ir žali šviesų juostų raštai, o Kanadoje ir JAV, nuo Dakotų iki Pensilvanijos, žmonės stebėjo auroras net be specialios įrangos.
Tamitha Skov, saulės fizikos specialistė, socialiniame tinkle X rašė: „Kaip ir tikėjomės, audra smogė stipriai, bet jos orientacija nebuvo ideali pašvaistėms. Vis dėlto jos užteko.“ Tai reiškia, kad net ir „užsispyrusios“ audros gali sukelti ryškius reginius nakties danguje.
Lietuvoje naktis buvo giedra, tad ir čia pašvaistės buvo galimos — ypač Šiaurės Lietuvoje ar atvirose vietovėse, toli nuo miesto šviesų. Visgi ryški mėnulio šviesa kai kuriose vietose galėjo trukdyti stebėjimams.
Kas toliau: ar dar sulauksime pašvaisčių šiemet?
Šios geomagnetinės audros nėra pavienis reiškinys. 2025-ieji yra vadinamojo saulės maksimumo metai — tai pikas 11 metų Saulės aktyvumo cikle. Todėl galime tikėtis daugiau CME išsiveržimų, dažnesnių aurorų ir, retais atvejais, net stipresnių G4–G5 audrų.
Nors tai džiugina fotografus ir dangaus stebėtojus, technologijų sektoriui tokie įvykiai reiškia daugiau iššūkių: GPS trikdžius, ryšio pertraukas, energijos tiekimo svyravimus. Vis dėlto šiuolaikinės sistemos yra tam pasiruošusios — jei audros nėra ekstremalios, pasekmės dažniausiai lieka minimalios.
O žmonėms — tereikia žinoti, kad pašvaistės netoli Lietuvos sienos nebėra retenybė. Galbūt dar ir šią savaitę verta pakelti akis į šiaurinį dangų ir pasiimti kamerą — jei audra nebus per silpna, reginys gali būti įspūdingas.
