Mėlynoji bitė — reta rūšis, kurios Lietuvoje ilgą laiką niekas nebematė
Mėlynoji bitė, lotyniškai vadinama Xylocopa valga, priklauso bičių (Apidae) šeimai ir yra plėviasparnių (Hymenoptera) atstovė. Šią rūšį dar 1872 metais aprašė Adolfas Gerštakeris. Bitės kūno ilgis siekia 20–27 milimetrus, ji yra juodos spalvos, apaugusi juodais plaukeliais, o sparnai pasižymi ryškiu mėlynai violetiniu blizgesiu.
Rūšis aktyviausia nuo gegužės pradžios iki rugpjūčio pabaigos, dažniausiai lankosi ant pupinių, notrelinių ir erškėtinių šeimų augalų žiedų, taip pat ant krūmų ir medžių, įskaitant ir kultūrinius. Mėlynoji bitė vengia smulkių žiedų ir yra siejama su senomis gyvenvietėmis, kuriose buvo daug medinių pastatų, tvorų bei stulpų[1].
Šios rūšies lizdai įrengiami negyvoje, sausoje medienoje, dažnai urvuose iki 30 centimetrų ilgio. Viename lizde gali būti iki penkiolikos akelių. Naujoji karta išsivysto vasaros viduryje, o suaugusios bitės žiemoja supuvusiuose kelmuose arba mediniuose statiniuose.
Nors tikslaus populiacijos dydžio Lietuvoje nėra žinoma, senesni duomenys rodo, kad Panevėžio apylinkėse anksčiau egzistavo gausios šios rūšies kolonijos. Vis dėlto paskutiniai patikimi pastebėjimai datuojami 1944 metais Panevėžio rajone. 1989 metais mėlynoji bitė buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir priskirta prie išnykusių arba galbūt išnykusių rūšių, o 2019 metais iš jos išbraukta.
Po dešimtmečių pertraukos vis pastebimos mėlynosios bitės
Nors ilgą laiką buvo manyta, kad rūšis Lietuvoje visiškai išnyko, pastaraisiais metais pasirodė pranešimų apie pavienius jos pastebėjimus. Žmonės spėlioja ar tai tas pats vabzdys socialiniuose tinkluose ir kraipo galvas ar gali būti, kad jos nėra dar visai išnykusios.
Gamtos fotografas Marius Čepulis savo socialiniame tinkle vakar dalijosi džiaugsmu, rašydamas[2]: „Aaaaaa, kokį žiedą gavau. Jūs net neįsivaizduojat, koks fainas jausmas yra laikyti mėlynąją bitę ant rankos. Bitę, kuri buvo išnykusi ir beveik 70 metų jos niekas nematė. Ji buvo išimta iš Raudonosios knygos. Tačiau nuo 2019 metų ji jau stebėta dešimt kartų, bent oficialiai. Bent du iš tų stebėjimų buvo jūsų man perduoti“.
Fotografas pridūrė, kad ypatinga džiaugsmo priežastis buvo visiškai šviežias atvejis Vilniuje, greičiausiai Markučių rajone, kur ką tik išsiritusi bitė įskrido į namus. Pasak M. Čepulio, apie šį atradimą pranešė Dastikų šeima, pagavusi į namus patekusį vabzdį, o pirmieji jį pastebėjo jauni tyrinėtojai Balys ir Jonas.
Jų vardai dabar bus įrašyti šalia mėlynąją bitę stebėjusių žmonių. Tai rodo, kad rūšis dar gali išlikti, nors jos populiacija išlieka itin trapi. Specialistai pabrėžia, jog norint užtikrinti šių bičių ateitį būtina išsaugoti jų natūralias buveines ir veisimosi vietas, nes tik taip galima tikėtis stabilaus rūšies atsikūrimo.
Komentaruose žmonės pradėjo dalintis nuotruakomis iš Lietuvos ir kitų kraštų kur teko pastebėti šią bitę. Daugelis su viltimi, kad ši išskirtinio grožio bitė dar gyvena ir gyvens mūsų šalyje.
Mėlynosios bitės paplitimas rodo buvusias plačias arealo ribas, o dabartinė situacija liudija apie išnykimą
Xylocopa valga paplitusi įvairiuose regionuose, pradedant Europa ir Šiaurės Afrika, baigiant Mažąja Azija, Kaukazu, Pietų Sibiru bei Centrine Azija. Istoriniai duomenys rodo, kad XX amžiaus pradžioje šios bitės arealas šiaurėje siekė Pietų Suomiją bei Ladogos ežero pakrantes.
Tačiau šiuo metu rūšis nebėra aptinkama Lietuvoje ir Latvijoje, o Lenkijoje išliko tik pietrytinėje šalies dalyje. Lietuvoje žinomos tik pavienės buvusių radimviečių vietos, tokios kaip Vilniaus rajono Medynas, Žvėrynas ar Panevėžio rajono Augustavas bei Naujadvario apylinkės.
Išnykimo priežastys nėra iki galo nustatytos, tačiau manoma, kad pagrindinę įtaką turėjo tinkamų buveinių nykimas. Žmonėms atsisakius senų medinių pastatų, tvorų, elektros ir telefono stulpų, sumažėjo vietų, kuriose bitės galėjo įsirengti lizdus.
Svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti ir persekiojimas, nes bitės, grauždamos medieną, buvo laikomos žalingomis. Be to, natūralių pievų bei ganyklų nykimas ir jų pakeitimas kultūrinėmis pievomis sumažino mitybinių augalų įvairovę, kas turėjo tiesioginės įtakos rūšies išlikimui. Dėl šių priežasčių mėlynoji bitė įtraukta ne tik į Lietuvos, bet ir į Rusijos bei Ukrainos raudonąsias knygas.
