Gyvenimo trukmės šuolis XX amžiaus pradžioje buvo išskirtinis reiškinys, kuris šiandien nebepasikartoja
Naujas tarptautinis tyrimas, publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS), parodė, kad nė viena karta, gimusi po 1939 metų, vidutiniškai nesulauks šimto metų.[1] Tai pagrįsta duomenimis iš 23 aukštas pajamas ir žemą mirtingumą turinčių šalių, pasitelkus net šešis skirtingus prognozavimo modelius.
XX amžiaus pradžioje gyvenimo trukmė augo itin sparčiai. 1900 metais gimęs žmogus galėjo tikėtis sulaukti 62 metų, o 1938 metais gimusiųjų vidutinė gyvenimo trukmė jau siekė 80 metų.
Šį šuolį lėmė medicinos proveržiai, kūdikių mirtingumo mažėjimas ir pagerėjusios visuomenės sveikatos sąlygos. Tačiau po 1939 metų tempas ryškiai sulėtėjo – gyvenimo trukmė pailgėdavo vos keliais mėnesiais per kartą.
Pasak tyrimo autoriaus Héctoro Pifarré i Arolaso:[2]
„Be didelių medicinos atradimų, galinčių esmingai prailginti žmogaus gyvenimą, vidutinė gyvenimo trukmė nebepasieks ankstesnio augimo tempo net tuo atveju, jei suaugusiųjų išgyvenamumas pagerėtų dvigubai labiau, nei prognozuojame“.
Lėtėjantį ilgaamžiškumo progresą paaiškina vaikų ir jaunimo mirtingumo mažėjimo riba
Mokslininkai nustatė, kad daugiau nei pusę gyvenimo trukmės augimo lėtėjimo paaiškina vaikų iki penkerių metų mirtingumo pokyčiai, o daugiau nei du trečdalius – jaunesnių nei 20 metų išgyvenamumo tendencijos. Kadangi šiuose amžiaus tarpsniuose mirtingumas šiandien yra itin žemas, neliko galimybės pakartoti ankstesnių šuolių.
Kitas tyrimo autorius José Andrade iš Maxo Plancko instituto pabrėžė:
„Prognozuojame, kad 1980 metais gimę žmonės vidutiniškai nesulauks 100 metų ir nė viena mūsų analizuota karta neperžengs šio slenksčio“.
Tai nereiškia, kad gyvenimo trukmė nustojo ilgėti. Ji ir toliau palaipsniui didėja, tačiau nebe tokiu greičiu, kokį matėme praėjusio amžiaus pradžioje. Tik reikšmingi medicininiai atradimai, pavyzdžiui, vėžio ar kitų lėtinių ligų gydymas, galėtų pakeisti šias tendencijas.
Socialinės politikos, pensijų ir sveikatos apsaugos sistemos susidurs su naujais iššūkiais
Nors tyrimo išvados iš pirmo žvilgsnio atrodo pesimistiškos, jos yra itin svarbios valdžios institucijoms.[3]
Mokslininkai pabrėžia, kad reikia laiku ruoštis ateities poreikiams: planuoti sveikatos apsaugos sistemų finansavimą, peržiūrėti pensijų modelius ir socialinės apsaugos priemones.
Gyvenimo trukmei augant lėčiau, nei tikėtasi, mažėja tikimybė, kad visuomenė sulauks didelio šimtamečių antplūdžio. Tačiau tai nereiškia, kad iššūkių sumažės.
Ilgėjantis senjorų gyvenimas vis tiek reikalaus didesnių sveikatos priežiūros išlaidų, o lėtesnis augimo tempas reiškia, kad pokyčiai bus labiau pasiskirstę per laiką, todėl valstybės turės galimybę geriau prisitaikyti.
Be to, tyrimas leidžia iš naujo įvertinti darbo rinkos politiką. Jei gyventojai nepasieks šimto metų, bet gyvens ilgiau nei ankstesnės kartos, reikės pamąstyti, kiek ilgai žmonės gali likti darbo rinkoje ir kaip paskirstyti išteklius tarp pensijų bei socialinės paramos.
Mokslininkų duomenys tampa svarbiu signalu, kad ateities kartų gyvenimo trukmė nebebus tokia revoliucinė kaip praėjusio šimtmečio pradžioje, todėl būtina realistiškai planuoti ilgalaikes valstybės strategijas.
