Po šeimos konflikto, vyras paliko namus ir niekada nebegrįžo
Pakistano šiaurėje, atokioje Kohistano vietovėje, kur susikerta Himalajų, Hindukušo ir Karakoramo kalnynai, po beveik trisdešimties metų buvo rastas dingusio Naseeruddino kūnas. 31 metų vyras dingo 1997 m. birželį Supato slėnyje, keliaudamas su broliu Kathiruddinu.
Tą dieną broliai buvo išvykę iš gimtojo kaimo dėl šeimos konflikto. Į slėnį jie atvyko žirgais, tačiau popiet, kai Naseeruddinas užėjo į vieną iš ledo urvų, jis daugiau nebepasirodė. Kathiruddinas dar bandė ieškoti brolio urve ir apylinkėse, kvietėsi vietos gyventojus į pagalbą, bet jokio pėdsako neaptiko.
Per vėlesnius metus šeima ne kartą grįžo prie ledyno, bandydama surasti bent menkiausią užuominą apie dingusį vyrą.
„Mūsų šeima išbandė viską, kad jį surastume“, – pasakojo sūnėnas Malikas Ubaidas. „Dėdės ir pusbroliai lankėsi prie ledyno daugybę kartų, bet galiausiai teko susitaikyti, kad jo kūno neįmanoma atgauti.“
Piemuo, radęs įšalūsį kūną: „Kūnas buvo sveikas, drabužiai net nebuvo suplėšyti“
Ilgai trukusi paieška baigėsi tik šių metų liepos 31-ąją. Lady Meadows slėnyje gyvenantis piemuo Omaras Khanas eidamas pro ledyną pastebėjo žmogaus kūną. Greta gulėjo asmens tapatybės kortelė, patvirtinusi, kad tai – dingęs Naseeruddinas.
Piemuo prisimena akimirką, kai suprato, ką rado:
„Tai, ką pamačiau, buvo neįtikėtina. Kūnas buvo sveikas, drabužiai net nebuvo suplėšyti.“
Pasak mokslininkų, taip nutinka todėl, kad į ledyną patekęs žmogaus kūnas labai greitai užšąla, o dėl drėgmės ir deguonies trūkumo įvyksta natūralus mumifikacijos procesas, galintis išsaugoti net minkštuosius audinius dešimtmečius.
Kūno būklę lėmė ir tai, kad ledynas ilgą laiką liko nejudintas. Tačiau pastaraisiais metais klimato kaita regione smarkiai sumažino sniego kritulius, todėl ledynai gauna daugiau tiesioginių saulės spindulių ir tirpsta vis greičiau. Būtent šis procesas galiausiai atidengė ir Naseeruddino palaikus.
„Pagaliau sulaukėme šiokios tokios pabaigos po visų šių metų“, – sakė M. Ubaidas. Šeimai tai – atsakymas į klausimą, į kurį ji ieškojo atsakymo beveik tris dešimtmečius.
Tai nėra pirmas kartas, kai ledynai atvėrė praeityje įšalusias laiko kapsules
Pakistanas turi daugiau nei 13 tūkst. ledynų – daugiausia pasaulyje už poliarinių sričių. Jie saugo ne tik gamtos istoriją, bet ir žmonių likimus.
Ledynuose kartais randama archeologinių radinių, seniai dingusių keliautojų kūnų ar net karių palaikų. Garsiausias pasaulyje atvejis – Italijos Alpėse 1991 m. rastas „Ledyninis žmogus“ Ötzi, išsaugojęs net paskutinio savo valgio pėdsakus.
Pastaraisiais metais, spartėjant klimato kaitai, tokių radinių daugėja. Tirpstantys ledynai Himalajuose, Anduose ar Alpėse atidengia alpinistus, dingusius prieš dešimtmečius ar net šimtmetį. Kai kurie radiniai, kaip 2017 m. Italijoje aptikti Pirmojo pasaulinio karo kariai, leidžia pažvelgti į praeities tragedijas beveik tiesiogiai.
Vis dėlto mokslininkai perspėja: kartu su tokiais atradimais kyla ir rizikų – tirpstantys ledynai gali išlaisvinti seniai užšalusius patogenus, užteršti vandens šaltinius ar sukelti staigius potvynius.
