Negaliu suprasti: visai ramiai pasirodė straipsnis, kad policija pradeda ieškoti 5 metus dingusio vaiko
Šiandien skaitau apie berniuką, kurio ką tik pradėjo ieškoti – jam 12 metų, o nuo 2020-ųjų sausio jis nelanko jokios mokyklos. Oficialiai deklaruotas Tauragėje, bet ten negyvena. Penkeri metai. Vaikas tiesiog – niekur. Ir visus tuos metus niekam nekilo klausimų, kur jis[1]?
Ir aš, kaip mama, pasijuntu truputį nejaukiai. Nes žinau, kiek griežtai veikia sistema, kai mano vaikas susirgo ir penkias dienas nėjo į pamokas. Mokytoja rašo, auklėtoja skambina, per TAMO prisijungti turiu kelis kartus per savaitę, nes kitaip – priminimai, perspėjimai, žinutės apie nepateisintą nelankymą. Visada pridedamas priminimas, kad jei nebus gydytojo įrašo, tai mes vaikų teises privalome informuoti. Na, žinote, mes kaip ir nenorime Jums bėdų, bet susitvarkykit, kitaip čia visiems bus karšta.
Ir mes visi tvarkomės. Skambinam ir trukdom daktarus, dažnai, beje, visiškai be jokio reikalo, nes gal tiesiog kelias dienas paviduriavo su temperatūra ir nesinori klasės draugams brudo atnešti.
Bet jei dingtų penkeriems metams? Tai čia kaip – kažkas vis tiek skaičiuotų „neteisintus“? Ar vis dėlto, kaip šiuo atveju, pastebėtų po 5 metų?
Nėra mokykloje, reiškia dingo be žinios?
Policija sako: pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dingusio be žinios asmens. Pranešė vaiko teisių atstovai, pastebėję, kad mažametis jau seniai nelanko jokios ugdymo įstaigos Lietuvoje. O tėvai – policijai nežinomi. Kitaip tariant, neturėjo reikalų su teismais ar socialine rizika, o tas gal net ir į gerą, gal tiesiog eilinė normali šeima, kažkur išvažiavo ir kažko nedeklaravo?
Galvoju visai tikėtina, kad šeima gyvena užsienyje, kad vaikas lanko mokyklą Airijoje ar Vokietijoje. Tokia biurokratinė klaidelė, kad gal kažko nepranešė. Tikiuosi, kad viskas šiai šeimai ir vaikui gerai.
Ar tikrai sistema stebi vaikus, ar tik mūsų pažymas?
Ir vis tiek kirba nerimas. Jei šį kartą viskas baigsis gerai – atsiras, paaiškins, susitvarkys. Bet o jei ne? O jei vaikui kažkas nutiko, o mes tik po penkerių metų sugalvojame pasiteirauti: ar jis vis dar Lietuvoje?
Visa sistema, kurioje gyvename – registracijos, pažymos, duomenų bazės, vaiko gerovės stebėsena – egzistuoja tam, kad niekas neliktų nepastebėtas. Tam, kad niekas neslystų tarp eilučių. Bet jei net penkerių metų nelankymas nebuvo signalas – tai ką tada sistema iš tikrųjų stebi? Mus, tėvus, su savo pažymomis? Ar čia tos pažymos 5 metus koridoriais vaikšto iki reikiamo kabineto kelio ieškodamos?
Šiandien aš klausiu ne apie tą vaiką. Aš klausiu – apie saviškį. Jei mano vaikas kokiais šiemet nustos eiti į mokyklą, ar kas nors pastebės tai dar iki 2030-ųjų? Nes dabar – nebeatrodo taip savaime suprantama.
