Meškėnai Vokietijoje: tarp simpatijos ir ekologinės grėsmės
Mieli gyvūnai užpildę internetą ir memus savo mielais vaizdais ir meile maistui bei šiukšlėms. Dažnai jie net vadinami šiukšlių goblinais, nes rausiasi konteineriuose, ieško maisto šiukšlėse ir visokiuose nešvariuose kampuose. Tačiau net ir mieli snukeliai pilnai neišduoda kokie pavojingi ar nenaudingi jie yra kitiems.
Vokietijos mieste Kaselyje tokie meškėnai jau seniai tapo įprasta kasdienybės dalimi. Gyventojai pasakoja apie jų išdaigas parkuose, sodybose ar net pastogėse. Vieni juos šeria, kiti skundžiasi dėl triukšmo ir padaromos žalos.
Šie gyvūnai, kilę iš Šiaurės Amerikos, į Vokietiją buvo atvežti XX a. 4-ajame dešimtmetyje dėl kailių pramonės. Ištrūkę ar paleisti meškėnai išplito gamtoje, o šiandien jų populiacija Vokietijoje viršija 1,5 milijono. Ypač gausiai jie paplitę centrinėje šalies dalyje, tačiau jų aptinkama ir Prancūzijoje, Lenkijoje, Italijoje, Danijoje bei Austrijoje[1].
Kaselyje, kuris dažnai vadinamas „meškėnų miestu“, gyventojai jau pritaikė buitį: saugo šiukšliadėžes, tikrina automobilius, kai kurie net pavertė šiuos gyvūnus vietinės tapatybės dalimi. Tačiau kartu stiprėja ir susierzinimas: meškėnai niokoja sodus, braunasi į pastatus, o jų aktyvumas naktį kelia nepatogumų[2].
Invazinė rūšis ir grėsmė biologinei įvairovei
Nuo 2016 m. meškėnai Europos Sąjungoje įtraukti į invazinių rūšių sąrašą. Mokslininkai įspėja, kad jų buvimas kelia pavojų vietinei faunai. Jie lipa į medžius ir pastatus, ieško maisto įvairiose terpėse, o jų racionas apima ir paukščių kiaušinius, smulkius žinduolius bei varliagyvius.
Vokietijos mokslininkų duomenimis, šie gyvūnai daro poveikį nykstantiems paukščiams bei ėda retos rūšies gėlavandenius moliuskus. Kai kurie ekologai siūlo įgyvendinti kontrolės programas, panašias į taikomas Australijoje ar Naujojoje Zelandijoje, siekiant sumažinti ne vietinių rūšių poveikį.
Vis dėlto ne visi sutinka su tokiu požiūriu. Kiti ekspertai ragina neskubėti: jų teigimu, dar trūksta išsamių duomenų apie ilgalaikį poveikį biologinei įvairovei, o meškėnų daroma žala gali būti palyginama su kačių ar kitų plėšrūnų poveikiu.
Gaudymas, eutanazija ir prieštaringas visuomenės požiūris
Praėjusiais metais Vokietijoje sumedžiota apie 200 000 meškėnų. Nors daugeliui jų elgsena kelia nepatogumų, kiti stengiasi juos gelbėti. Vienintelis šalyje veikiantis meškėnų prieglobstis „Hauptsache Waschbär“ rūpinasi sužeistais ir našlaičiais likusiais gyvūnais.
Tačiau išgyvenimo sąlygos sunkiomis: specialus pieno mišinys kiekvienam jaunikliui per mėnesį kainuoja apie 300 eurų, o prieglobsčio savanoriai neretai susiduria su lėšų stygiumi.
Pagal galiojančius įstatymus, sužeisti meškėnai dažnai turi būti eutanazuojami net ir tais atvejais, kai jiems galima būtų padėti. Tuo metu visuomenėje formuojasi dvi stovyklos: vieni ragina stiprinti populiacijos kontrolę, kiti pasisako už humaniškesnius būdus, kaip sterilizavimo programas.
