Seimas svarsto privalomą 5 proc. kvotą žmonėms su negalia
Daugelis žmonių su negalia susiduria su ilgalaikėmis darbo paieškomis – kai kuriems tenka ieškoti darbo net dešimtmečius, dažnai be jokio teigiamo atsako. Socialinės įdarbinimo agentūra „Sopa“ atkreipia dėmesį, kad pagrindinės problemos – pritaikytų darbo vietų stoka ir ne visada pakankamos kandidato kompetencijos, reikalingos šiuolaikinėje darbo rinkoje.
Siekiant pagerinti situaciją, Seimas svarsto pratęsti viešojo sektoriaus įpareigojimą įdarbinti bent 5 proc. žmonių su negalia bei rekomenduoti tokias kvotas ir privačioms įmonėms, turinčioms daugiau nei 25 darbuotojus[1].
Taip pat ketinama įpareigoti įmones viešinti, kiek jų darbuotojų yra su negalia, siekiant didesnio skaidrumo. Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ atstovas Linas Kukuraitis pabrėžia, kad šalyje yra nemažai darbingo amžiaus žmonių su negalia, kurie galėtų prisidėti prie darbo rinkos, ypač turint omenyje darbo jėgos trūkumą ir migrantų poreikį.
Verslas priešinasi: tektų papildoma našta?
Tačiau verslo atstovai prieštarauja privalomoms kvotoms, teigdami, kad jos gali sukelti nepageidaujamą naštą darbdaviams ir komplikuoti santykius su darbuotojais.
Verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis pažymi, kad daug žmonių su negalia nenori būti vertinami kaip privilegijuoti dėl savo būklės, o jų negalia dažnai yra jautri ir asmeniška tema. Be to, didžioji dalis neįgaliųjų jau dirba privačiame sektoriuje, tad rekomendaciniai kvotų siūlymai, pasak konfederacijos prezidentės Aurelijos Maldutytės, yra pertekliniai ir gali būti neefektyvūs.
Savo ruožtu opozicijos atstovai ragina daugiau dėmesio skirti platesnėms problemoms, tokioms kaip mažėjantis neįgaliųjų studentų skaičius aukštosiose mokyklose, ir siūlo mokytis iš kitų šalių, pavyzdžiui Suomijos, kuri kvotų nenaudoja, bet taiko kompleksines integracijos priemones. Lietuvoje beveik 100 tūkstančių darbingo amžiaus žmonių su negalia neturi darbo, todėl diskusijos apie jų įdarbinimą išlieka itin aktualios.
Net dvidešimtmetį trunkančios darbo paieškos: per 300 išsiųstų CV ir jokio atsako
Darius Jankauskas iš Lazdijų – vienas iš tų žmonių su negalia, kuriam darbo paieškos užtruko daugiau nei du dešimtmečius. Nepaisant to, kad vyras baigė pedagogikos studijas ir įgijo apskaitos žinių Užimtumo tarnyboje, darbdavių dėmesio sulaukti taip ir nepavyksta[2].
„Išsiuntęs per 300 gyvenimo aprašymų, dažniausiai nesulaukiu jokio atsakymo“, – pasakoja Darius.
Jo teigimu, dažnai vyrauja klaidingas požiūris, esą žmogus su negalia yra mažiau pajėgus, todėl jis dažnai vertinamas ne pagal savo gebėjimus, o pagal išankstinį stereotipą.
Nepaisant sunkumų, Darius svarsto tęsti studijas ir siekti magistro laipsnio, tikėdamasis taip pagerinti savo galimybes įsidarbinti. Jo istorija atspindi platesnę problemą – žmonėms su negalia trūksta pritaikytų darbo vietų ir galimybių, o visuomenėje dažnai gaji klaidinga nuostata, neleidžianti jiems pilnavertiškai dalyvauti darbo rinkoje.
Darbo rinkoje dalyvauja tik kas trečias žmogus su negalia
Lietuvoje darbo rinkoje dalyvauja tik kas trečias žmogus su negalia, nors šie asmenys sudaro daugiau nei 8 procentus šalies gyventojų. Tai reiškia, kad iš beveik 153 tūkstančių darbingo amžiaus žmonių su negalia tik apie 30 procentų randa nuolatinį darbą[3].
Šis rodiklis ženkliai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio, kuris siekia apie 50 procentų. Darbo įsidarbinimo galimybių trūkumas ne tik riboja šių žmonių finansinę nepriklausomybę, bet ir stiprina socialinę atskirtį.
Ekspertai pažymi, kad pagrindinės kliūtys žmonių su negalia įsidarbinimui yra ne tik fizinės darbo vietos pritaikymo problemos, bet ir psichologiniai barjerai – baimė būti nesuprastam ar atstumtam. Lietuvoje vis dar trūksta efektyvių priemonių, kurios skatintų darbdavius ir visuomenę labiau įtraukti šią grupę į darbo rinką. Siekiant pagerinti situaciją, svarbu ne tik kurti pritaikytas darbo sąlygas, bet ir keisti požiūrį bei stiprinti paramą žmonėms su negalia, kad jie galėtų pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
