Prie turgaus, ant senų suolelių šalia žiemos vėjo blaškomo kiosko, o dabar – vasaros saulėje įkaitusio šaligatvio, sėdi močiutė. Nedidelio ūgio, gal kiek per silpnai apsirengusi pagal orą, su kepuraite ant galvos ir virbalais rankose. Šalia jos – maišas su vilnonėmis kojinėmis. Spalvotomis, šiltomis, dailiai suporuotomis. Bet šiluma čia – ne tik kojoms.
„Dabar jau ne dėl savęs mezgu. Mezgu, kad kažkiek prisidėčiau prie vaiko, kad neatrodyčiau kaip našta.“
– Jūs visada čia sėdit? – klausiu jos, kai pasirodau trečią kartą. Šįkart karšta – +27, bet ji vis tiek čia. Su tuo pačiu krepšiu, tuo pačiu droviu žvilgsniu.
Ji pakelia akis ir trumpam šypteli. Ta šypsena ne plati, labiau – iš mandagumo. Bet iškart vėl žvilgteli į šoną. Lyg norėtų įsitikinti, kad niekas iš „pareigūnų“ nežiūri.
– Ne visada. Kai kada labai karšta – tai nesėdžiu. O kartais ir bijau. Kai kurių dienų bijau. Jei pamatau, kad eina ar važiuoja su uniforma, iš karto viską į maišą ir nešu. Būna, kad širdis kala visą kelią. Ne dėl to, kad aš kažką bloga daryčiau… bet juk neturiu leidimo. Esu kaip… kaip kokia prekiaujanti nelegaliai. Žinau, kad negalima. Bet kitaip negaliu.
Ji patyli. Pakelia kojinių porą – raudonos su pilku, mažyčiu snaigės raštu. Lyg parodytų, kad tai ne šiaip daiktas – tai jos pastangos, įvilktos į vilną.
– Aš pensiją gaunu, bet kai susimoki už šildymą, už vaistus – nieko nelieka. Tik duona, bulvės. Apie mėsą šnekėt net neverta. O anūkas – jam penkiolika. Dar mokosi. Jam ir reikia – ir sportinių batų, ir užklasinės kažkokios. Tai ką daryt? Negi sakyt – babytė nebeturi? Tai ir mezgu. Kol dar rankos laiko.
„Siūlus man žmonės atneša. Patys. O nauji – baisi prabanga.“
– O siūlus iš kur gaunat? Dabar jie labai brangūs, ar ne?
Ji sujuda, ištraukia iš maišelio pusę susukto kamuoliuko. Spalva išblukusi, bet švari.
– Kartais nueinu į skuduryną. Jei pasiseka – randu vilnonį megztinį už kelis eurus. Išardau jį namie, skalbiu, džiovinu, išvynioju, pervynioju. Iš vieno megztinio – kokios dvi ar trys poros išeina. Bet tokių radinių reta.
Tada akys kiek sušvinta.
– Dažniau atneša žmonės. Paprasti. Sako: „Močiute, radau stalčiuje – gal jums pravers.“ Ir man kaip Kalėdos. Tikros. Nes jei reikėtų pirkti – neįperkama. Eičiau į parduotuvę, tai viena siūlų ritė kainuoja tiek, kiek dvi, trys poros kojinių. Ir kam man tada tas darbas? Vis tiek į minusą. O dabar bent žinau – kas išeina, tas ir lieka.
Vasara. Ir vilnonės kojinės?
– Dabar juk vasara. Karšta. Kas perka vilnones kojines?
Močiutė trumpam nusijuokia – pirmą kartą nuoširdžiai.
– A, vaikeli, ir vasarą žmonės ima. Ne visi, aišku. Bet būna. Viena moteris sakė: „Vežu į Norvegiją – ten šalta visada.“ Kita – „Močiutei kaime grindys šaltos net per liepos karščius, pasideda kojines, apsimauna ryte.“ Būna ir tokių, kurie perka žiemai iš anksto. Sakė: „Ką dabar nupirksiu – per Kalėdas dovaną turėsiu.“ Tai kaip nemegzt? Jei dar kažkam prireiks.
Ji mosteli link savo kojinių krepšio, kurio spalvos – lyg mažyčiai vilnoniai paveikslai.
– Žinai, aš ir pati galvoju – jei ne šiandien, tai ryt. Jei ne rudeniop, tai bent jau pasidės, išsaugos. O jei ne – tai bent man darbas. Bent žinau, kad dar kažką darau.
„Vieną kartą priėjo pareigūnas. Pasakė: daugiau nebeateikit.“
– Ar yra buvę, kad jus čia išvaikytų?
Jos veidas tarsi susitraukia.
– Vieną kartą buvo. Priėjo žmogus, toks jaunas dar, bet rimtas. Paklausė, ar turiu leidimą. Aš sakau – ne. Jis man sako: „Močiute, čia nelegalu, geriau nebeateikit.“ Aš jam pažadėjau. Sakiau – nebeateisiu. Grįžau namo. Verkiau. Gėda. Ne dėl to, kad pagavo. Dėl to, kad jautiesi tarsi nusikaltėlė, nors tik gyvent nori.
Ji gūžteli pečiais.
– Nepraėjo nė dvi savaitės – sąskaita už šildymą atėjo. Ir vaistai baigėsi. Nu tai ką, vėl sėdau megzt. Ir vėl čia grįžau. Nes kitaip negalima. Tegu tai nuodėmė, bet man – gyvybė.
– O kaip žmonės reaguoja? Džiaugiasi, šneka su jumis?
Šypsena grįžta. Švelnesnė. Ilgesnė.
– Vieni eina pro šalį – net nežiūri. Kiti – sustoja, klausia, net pasikalbam. Pasako: „Močiute, pas jus gražiausios kojinės.“ O aš – tik rankom mosteliu. Sakau, kas iš širdies, tas šilta.
Ji trumpam nutyla.
– Ir žinai… Aš visada kam nors padovanoju vieną porą. Jei perka, jei sustoja, jei žiūri gražiai. Sakau: „Pasiimkit dar šitą – močiutei, mamai, vaikui.“ Jie nustemba. Bet man – smagu.
„Kai bus pavasaris – gal jau nebenorėsiu pardavinėti. Bet mezgsiu vis tiek.“
Močiutė susideda virbalus į krepšį. Lėtai, tarsi rankos jau kiek pavargusios.
– Galvoju, kad kai šis sezonas praeis – gal ir nebeateisiu. Gal jau būsiu per silpna, gal jau ir žmonių čia nebus tiek. Bet mezgsiu. Kol akis matys ir pirštai suks siūlą – tol aš dar savimi jaučiuos.
