Yra dienų, kai atrodo, kad viskas praeina pro šalį
Kad gyvenimas, kurį kūrei, tyliai nusėdo į kampą, ir tu pats sėdi šalia – be jokios šlovės, be jokios pergalės, tik su keistai spaudžiančiu jausmu krūtinėj.
„Kaip susitaikyti su mintimi, jog esu niekas?“ – parašė moteris viename viešame įraše. Jai 28-eri, turi šeimą, dirba klientų aptarnavime, kasdien gamina, valo, žaidžia su vaiku. Ir vis dėlto, jaučiasi taip, tarsi gyvenimas būtų pravažiavęs pro šalį.
Kita moteris tame pačiame pokalbyje prisipažįsta: „Esu šiek tiek vyresnė, bet mane kurį laiką kamavo panašūs jausmai. Irgi žiūrėjau į tuos fb ir jaučiausi nepilnavertė… galvojau va, visi su prabangiom mašinom, keliauja po n kartų per metus, namus statosi, o aš, atrodo, tiek pastangų dėjau, mokinausi, o dabar gyvenu nuo algos iki algos.“
Ir šitoj vietoj – sustojam.
Palūžimas neateina per vieną dieną. Jis kaupiasi.
Tai ne viena didelė tragedija. Tai mažos vidinės „nežymios“ neteisybės, kurios sėdasi viena ant kitos. Matai, kaip draugės kraustosi į naujus namus. Kaip į Balį išskrenda kartą per metus, paskui vėl. Kaip šeimos savaitgaliais važinėja su naujais džipais. Tu tuo metu svarstai, ar verta užsakyti picą, ar geriau vėl daryti makaronus, nes iki algos dar aštuonios dienos.
Ir taip, tu pavargsti. Ne nuo gyvenimo. Nuo tylos, kurioje tavo pastangos niekam neįdomios. Nuo to, kad nieks neploja, kai susitvarkai skalbinius, kai sugebi vienu metu palaikyti vaiką, kepti blynus ir kalbėti telefonu su kliente.
Tu pavargsti būti „stipria“.
Komentarai – kaip visuomenės veidrodis, o socialiniai tinklai – kaip labai kreivas
Po šiuo jautriu įrašu pasipylė komentarai – ir atjaučiantys, ir kritikuojantys. Kažkas drėbė tiesiai: „Reikia gydytis smegenų virusą, kurio pavadinimas – narcisizmas ir pavydas.“ Kitas: „Jūsų savivertė vertinama pinigų kiekiu. Reik savo galvoje viską susidėliot ir dėkot už tai ką turit.“
Šitie žodžiai – lyg šaltas vanduo į veidą žmogui, kuris ir taip braška. Kartais užtenka to vieno „gydytis“, kad daugiau niekada nebesinorėtų prasižiot. Ir visgi – tokie komentarai daug pasako ne apie autorę, o apie mus kaip visuomenę. Mes labai greitai žinom, ką kitiems reikia „sutvarkyt“. Užklijuojam etiketes greičiau nei išklausom.
Laimei, tarp komentarų buvo ir tikros šilumos. Žmogus rašė: „Jūs nesate niekas. Tiesiog nustokit gyventi taip, kaip visuomenė piešia, kad yra ‘teisinga’ gyventi.“ Ir kitas: „Jūs esat mama – tai jau labai svarbu. Savo vaikui jūs esat visas pasaulis.“
Viena moteris labai taikliai aprašė, kaip mus apgauna internetas: „Viena pažįstama į Italiją, kita į Balį, trečias namą statosi, o mums atrodo kaip daugiskaita: VISI stato namus, VISI tik atostogauja.“
Tokia iliuzija. Tu matai vieną Instagram’o postą, o smegenys pripiešia likusius devynis. Ir viskas atrodo tarsi tu būtum likęs vienas stovėti tamsoj, kai kiti išėjo į šviesų gyvenimą.
Bet juk taip nėra.
Žmonės, kurie švyti nuotraukose, dažnai viduje jaučiasi lygiai taip pat tušti. Kai kurie gyvena skolose. Kai kurie keliauja, bet neturi su kuo pasidalinti ta kelione. Kai kurie turi didelius namus, bet ten šalta – ne nuo temperatūros, o nuo tylos tarp sienų.
Kas yra „normalus“ gyvenimas ir kodėl mes paslystame?
„Gyvenimas tampa prasmingesnis, kai išmokstame nebeieškoti nuolatinio džiaugsmo,“ – rašė komentatorius. Ir čia yra žiauriai daug išminties. Mes per daug susifokusavę į žodį „laimė“. Bet gal svarbiau – ramybė? Tas pojūtis, kad viskas gerai. Kad tu – savo vietoje. Kad nesi niekas. Tiesiog gyveni taip, kaip šiandien gali. Ir tai – pakankama.
Ir šitas jausmas neateina su nauja mašina ar sofa už 3000 eurų. Jis dažniau ateina, kai vakare išplauni indus, atsisėdi prie stalo, vaikas šalia kažką paišo, o tu tiesiog esi. Be filtrų, be palyginimų.
„Kurioje vietoje paslydau?“ – klausia įrašo autorė. Ir viena moteris atsako: „Paslydot ten, kad per mažai rizikavot, per mažai bandėt, o tiesiog darėt tai, ką ir visi daro.“
Galbūt. Gal tame ir yra atsakymas, bet ne priekaištas – kvietimas. Išeiti iš rutinos, bent trupinį. Nueiti viena stotele toliau. Pakeisti darbo sritį. Pakeisti savo galvą – lygiai taip, kaip kiti keičia mašinas.
Nepamirškime džiaugtis kasdiena, ji nesikartos
Tu esi žmogus, kuris stengiasi. Kuris augina vaiką. Kuris gamina vakarienę, kai kiti pasirenka „Wolt’ą“. Kuris moka būti čia, kai reikia. Ir kuris klausia. Jau vien tai, kad klausi – rodo, kad tau rūpi. Ir tai nėra mažai.
Kažkas komentaruose rašė: „Kaip iš patarlės – žmogus pyko, kad neturi batų, kol nesutiko žmogaus, kuris neturi kojų.“
Šiandien tau atrodo, kad esi niekas. Bet galbūt jau ryt, kažkieno kito akyse, tu būsi viskas. Ir jei kažkada skaitei šitą tekstą ir pamanai – „čia apie mane“ – žinok, mes visi ten buvom. Ir žinom, kad iš ten galima išeit.
Ir žinai ką?
Bus gerai. Gal net geriau nei gerai. Bet pirmiausia – tegul būna pakankamai.
