Paprasti fiziniai pratimai net 28 % sumažina gaubtinės žarnos vėžio atsinaujinimo riziką
Naujas klinikinis tyrimas, paskelbtas žurnale New England Journal of Medicine, atskleidė, kad reguliarus fizinis aktyvumas po gaubtinės žarnos vėžio gydymo gali sumažinti ligos atsinaujinimo ir mirties riziką net 28 procentais. Tai pirmasis tokio masto III fazės atsitiktinių imčių tyrimas, kuriame dalyvavo beveik 900 žmonių, prieš tai gydytų chirurginiu būdu ir chemoterapija[1].
Jie buvo suskirstyti į dvi grupes: viena dalyvavo trejų metų trukmės fizinio aktyvumo programoje su trenerių palaikymu, kita gavo tik sveikatos švietimo informaciją. Rezultatai išryškėjo jau po pirmųjų metų, o skirtumas tarp grupių toliau augo.
Po penkerių metų 80,3 proc. fizinio aktyvumo grupės dalyvių buvo gyvi ir be vėžio požymių, palyginti su 73,9 proc. švietimo grupėje, tai 6,4 procentinio punkto skirtumas. Aštuonerių metų laikotarpiu bendras išgyvenamumas (nepriklausomai nuo vėžio) siekė 90,3 proc. aktyvių dalyvių grupėje, kai tuo metu švietimo grupėje 83,2 proc. Skirtumas yra 7,1 procentinio punkto.
Mirčių skaičius taip pat ženkliai skyrėsi: mirė 41 žmogus fizinio aktyvumo grupėje, palyginti su 66 kontrolinėje.
Pasiekimai be kraštutinio krūvio
Tyrėjai pažymi, kad tokio poveikio nereikėjo siekti ekstremaliu sportu. Dalyviams buvo rekomenduojama į kasdienybę įtraukti mėgstamą rekreacinį aerobikos pobūdžio aktyvumą: dažniausiai tai buvo spartus ėjimas. Tyrimo tikslas tiesiog pasiekti daugiau nei 20 MET valandų per savaitę (tai – energijos suvartojimo matas).
Tai būtų prilyginama, pavyzdžiui, penkioms valandoms spartaus ėjimo per savaitę arba keturioms 30 minučių trukmės lengvo bėgimo treniruotėms. Fizinio aktyvumo grupė turėjo reguliarią priežiūrą pirmuosius šešis mėnesius, o po to aktyvumą tęsė savarankiškai.
Vidutiniškai jie pasiekė ir viršijo nustatytą 20 MET valandų savaitinį lygį. Palyginimui, švietimo grupė tyrimo metu taip pat padidino savo aktyvumą: nuo maždaug 10 iki 15 MET valandų per savaitę, tačiau jų rezultatai vis tiek buvo ženkliai prastesni[2].
Įdomu tai, kad net švietimo grupės pažanga leidžia manyti, jog jei būtų lyginta su visai fiziškai neaktyviais žmonėmis, fizinio aktyvumo poveikis vėžiui galėtų būti dar stipresnis.
Priežastys dar neaiškios, bet poveikis jau pakankamai įtikinamas
Kol kas mokslininkai negali tiksliai pasakyti, kaip fizinis aktyvumas sumažina vėžio atsinaujinimo riziką, tačiau įtariamos kelios galimos priežastys: geresnė imuninė gynyba, sumažėjęs uždegimas, pagerėjęs insulino jautrumas, pakitusi audinių mikroaplinka ir net mechaninis kraujotakos poveikis. Pastebėta, kad fizinis aktyvumas padėjo išvengti ne tik lokalaus ar nutolusio gaubtinės žarnos vėžio pasikartojimo, bet ir naujų krūties, prostatos ar kitų žarnyno vėžio formų išsivystymo.
Tyrimo rezultatai sulaukė ir tarptautinio dėmesio. Gydytojas onkologas Marco Gerlinger iš Londono Karalienės Marijos universiteto sakė, kad „fizinio aktyvumo poveikis prilygsta kai kurių chemoterapijos vaistų efektyvumui, o tai tikrai įspūdinga.“
Onkologas Davidas Sebag-Montefiore iš Lydso universiteto, kuris 30 metų dirba žarnyno vėžio tyrimų srityje, pridūrė: „Tai jau reikšmingas proveržis gydymo kokybės gerinimo kelyje. Vidutinio intensyvumo mankšta suteikia naudą be tų pašalinių reiškinių, kuriuos turi kiti gydymo būdai.“
Šis tyrimas leidžia onkologams ir pacientams pirmą kartą pateikti aiškią, mokslu pagrįstą rekomendaciją: fizinis aktyvumas tai ne tik sveikatos stiprinimas, bet ir reali priemonė kovoti su vėžiu.
