Valstybinėje pradinėje mokykloje mokytis darosi vis brangiau
Kai sūnus parnešė iš mokyklos pranešimą, kad tėvai kviečiami susimesti po 200 eurų ketvirtos klasės išleistuvėms, pirmiausia pamaniau, kad perskaičiau ne taip. Bet paskui pamačiau pokalbius klasės tėvų grupėje – viskas tikra.
Ruošiamasi „rimtai šventei“, ir ta šventė, pasirodo, neapsieina be ilgo sąrašo: dovana mokyklai, dovanos mokytojams, gėlės, saldėsiai, vaišės, dekoracijos, animatoriai, muilo burbulai, muzika, padėkos kalbos, gal dar fotosesija…
Ir stoviu aš viena, su ta žinute rankose, ir galvoju – ar čia tikrai ketvirtokų išleistuvės? Ar nebus kas nors sumaišęs su vestuvėmis?
Šventė – klasei, bet spaudimas tėvams?
Aš nesu prieš šventes. Ir prieš padėką mokytojams tikrai nieko neturiu. Suprantu, kad vaikams smagu atsisveikinti su pradine mokykla gražiai, jaukiai, su šypsenom. Bet kai viskas tampa ne sveiku protu paremta tradicija, o lyg kažkokios lenktynės, kur svarbu „kaip atrodysime“, pasidaro labai sunku.
Dabar vaikas net nežino, ar jis nori tos šventės – bet mes, tėvai, jau aptarinėjam, kokio dydžio turėtų būti padėkos atvirutės, ar puokštė mokytojai bus „pakankamai įspūdinga“, ir ar sugebėsim pralenkti kitų klasių „išleistuves“. O jei kuris tėvas neišgali – atsiranda įtampa. Nei vienas nenori būti tas, kuris sugadino bendrą reikalą.
Bet 200 eurų – tai milžiniška suma. Man, paprastai mamai, tai reiškia atsisakyti kažko kito. Gal poros batų vaikui, gal savaitinio apsipirkimo, gal tiesiog ramybės jausmo, kad liko kažkas santaupų. Ir vis dėlto, jei nepervesiu pinigų, vaikui bus gėda, ir man pačiai bus sunku žiūrėti į kitus tėvus, kurie lyg savaime suprantama tai priima.
Nuo pat pradžių viskas kainuoja. Ir vis daugiau
Kai atėjom į pirmą klasę, jau tada buvom pasitikti ne tik su šypsenom, bet ir su prašymais „prisidėti“. Reikėjo pinigų klasės remontui – o juk mokykla turėjo būti renovuota prieš kelis metus. Bet ne, reikia dažų, linoleumo, roletų, lentynų. Tyliai sumokėjom. Kaip čia dabar nesuremontuosi vaikams klasės, juk 4 metus čia mokysis, turi būti viskas labai šviežia!
Paskui atėjo kasmetinės dovanos – per Mokytojų dieną, Kalėdas, mokytojos gimtadienį, Mokslo metų pabaigą, Velykas. „Tik po 10-30 eurų“, bet kai tokių progų daug, susidaro solidi suma. Ir niekada nepaklausiama, ar tikrai visi gali. Tai tiesiog daroma.
Pratybos kasmet – už jas mokam patys. Eduka – prenumerata papildomam mokymuisi, irgi iš savo kišenės. Uniformos – čia jau net neverta komentuoti. Viskas „privaloma“, bet lyg ir nepriklauso. Ir kai jau galvoji, kad viskas, pabaiga – vaikas išeina iš pradinės mokyklos – vėl dovana. Tik šį kartą ne 20, o 200.
Ir viskas pateikiama kaip savaime suprantama. Lyg nieko ypatingo. Tik kažkaip norisi rėkti: ar čia dar nemokamas mokslas?
Mano laikais išleistuvių ketvirtoje klasėje išvis nebuvo
Tiesą sakant, viskas panašu į didelį, spalvotą burbulą. Kuo daugiau metų vaikas lanko mokyklą, tuo daugiau įsipareigojimų gula ant tėvų pečių. Ir tai dar ne paaugliai, ne brandos egzaminai – tik 10-metis vaikas, kuris turbūt ir be balionų džiaugtųsi ledais parke. Bet mes kažkodėl tą vaiką įvyniojam į fejerverkus, burbulus, padėkas, „padėkų padėkas“, užrašus su kaligrafija, individualias dovanėles, „kad tik būtų atminimas“.
Kas keisčiausia – visi apie tai kalbam šnabždesiu, bet niekas garsiai nepasako, kad galbūt šita sistema yra perlenkta. Kad šventė nebūtinai turi būti brangi. Kad tikra padėka kyla iš širdies, o ne iš padovanoto rankų darbo rėmelio už 20 eurų.
Aš pavargau. Pavargau bijoti, kad mano tylus prieštaravimas bus palaikytas „trukdymu kolektyvui“. Pavargau verstis per galvą, kad tik vaikas nejaustų, jog mes neturim tiek, kiek kiti. Pavargau nuo šio burbulo, kuris darosi vis spalvingesnis, bet vis labiau gniuždantis.
Ir žinot ką? Prisimenu savo ketvirtą klasę. Išleistuvių nebuvo. Bet aš prisimenu draugus, mokytoją, kvailiojimus kieme. Ir tai buvo tikra. Be dovanų, be dekoracijų. Gal jau laikas sugrįžti prie to, kas paprasta. Ir atvira.
Kodėl mes taip darom?
