Santykiai retai baigiasi triukšmingai. Dažniausiai jie tiesiog pamažu pakeičia savo formą. Iš gyvo ryšio jie virsta struktūra, kuri funkcionuoja, bet nebekuria emocijos. Du žmonės lieka kartu, dalijasi buitimi, planuoja savaitę, sprendžia praktinius klausimus, tačiau viduje jau seniai nebejaučia artumo, kuris kažkada buvo santykių pagrindas.
Įprotis santykiuose nėra savaime blogas. Jis suteikia stabilumo, saugumo, nuspėjamumo. Problema prasideda tada, kai įprotis pakeičia meilę, o ne ją papildo. Kai liekama ne todėl, kad norisi, o todėl, kad taip lengviau, ramiau, mažiau baisu. Šie ženklai dažnai rodo būtent tokią būseną.
Pirmasis signalas atsiranda tada, kai bendras laikas praranda vertę. Kartu leidžiamas laikas tampa fonu, o ne patirtimi. Nebelieka laukimo jausmo, noro dalintis, spontaniškumo. Vakaro kartu nebelaikoma privilegija, jis tiesiog „įvyksta“. Pokalbiai tampa trumpi, funkcionalūs, dažniausiai susiję su buitimi, planais ar pareigomis. Apie jausmus, išgyvenimus, vidines būsenas kalbama vis rečiau, nes tam tarsi nebėra nei erdvės, nei poreikio.
Antras ženklas pasireiškia ateities suvokime. Santykiuose, kurie laikosi iš meilės, ateitis turi emocinį krūvį. Ji kelia smalsumą, jaudulį, net jei kartu egzistuoja ir baimės. Santykiuose, kurie laikosi iš įpročio, ateitis tampa abstrakti. Planai daromi, bet be vidinio įsitraukimo. Jie labiau primena tęstinumą, o ne bendrą viziją. Ateitis suvokiama kaip savaime suprantamas dalykas, o ne kaip bendras projektas.
Trečias svarbus signalas yra smalsumo vienas kitam nykimas. Partnerio vidinis pasaulis ima atrodyti pažįstamas iki nuobodulio. Nebelieka noro klausti, domėtis, stebėti pokyčius. Atsiranda iliuzija, kad viskas jau žinoma. Tačiau dažniausiai tai ne žinojimas, o atsitraukimas. Žmogus keičiasi, bet šalia esantis to nebemato, nes nebežiūri.
Ketvirtas ženklas yra emocinis nuovargis, kuris niekada neįvardijamas garsiai. Jis pasireiškia per dirglumą, apatiją, sumažėjusį norą būti kartu be aiškios priežasties. Tai ne pyktis ir ne konfliktas. Tai tylus išsekimas, kai santykiai nebeprideda energijos, o ją atima. Dažnai abu partneriai tai jaučia, bet vengia apie tai kalbėti, nes bijo sugriauti tai, kas dar liko.
Penktas signalas atsiranda tada, kai konfliktų nebelieka ne todėl, kad jie išspręsti, o todėl, kad nebėra dėl ko ginčytis. Kai santykiuose išnyksta įsitraukimas, išnyksta ir konfliktai. Nebelieka kovos už ryšį, nes ryšys nebelaikomas gyvybiškai svarbiu. Tai pavojinga būsena, nes ji dažnai klaidingai suprantama kaip ramybė.
Šeštas ženklas yra vidinis jausmas, kad santykiai tapo pareiga. Ne atvira našta, bet tylia atsakomybe. Lieka mintis, kad per daug jau kartu, per daug įdėta, per daug bendra, kad būtų galima išeiti. Santykiai pradeda veikti pagal inerciją. Jie nebedžiugina, bet ir negriūva. Būtent ši tarpinė būsena dažnai užsitęsia ilgiausiai.
Septintas signalas pasireiškia tuo, kad svarbiausios emocijos iškeliauja už santykių ribų. Džiaugsmai, abejonės, baimės, net vidiniai atradimai vis dažniau dalijami su draugais, kolegomis ar lieka viduje. Partneris nustoja būti pirmuoju žmogumi, kuriam norisi viską papasakoti. Tai labai tylus, bet itin reikšmingas pokytis.
Aštuntas ženklas yra bandymas racionalizuoti tai, kas jaučiamas kaip tuštuma. Atsiranda mintys, kad visi taip gyvena, kad meilė vis tiek keičiasi, kad niekur nebūna geriau. Tokios mintys padeda išbūti situacijoje, bet kartu atitolina nuo tikro klausimo, ar šiuose santykiuose dar yra gyvybės.
Devintas, pats giliausias ženklas yra jausmas, kad santykiai tapo saugia, bet tuščia erdve. Joje nėra skausmo, bet nėra ir džiaugsmo. Nėra krizės, bet nėra ir artumo. Tai būsena, kuri gali tęstis metus, nes ji nekelia skubių sprendimų. Tačiau būtent ji dažniausiai palieka didžiausią vidinę tuštumą.
Santykiai, laikomi iš įpročio, nebūtinai yra pasmerkti. Tačiau jie reikalauja sąmoningumo. Įprotis pats savaime niekada netaps meile. Jis gali būti tik fonas, ant kurio meilė arba kuriama iš naujo, arba galutinai išnyksta.
