- Skandalingoji Gyvenimo įgūdžių programa sukėlė daugelio tėvų pasipiktinimą
- A. Mazuronis įsitikinęs, kad reikia atsisakyti dabartinės programos, o lytinis švietimas – tėvų reikalas
Skandalingoji Gyvenimo įgūdžių programa sukėlė daugelio tėvų pasipiktinimą
Vos atėjus naujiems mokslo metams, sunerimę tėvai ir visuomenininkai ėmė kritikuoti naująją Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą. Ši kritika ir reikalavimas atšaukti programoje numatytas pamokas, neatslūgo net ir po kelių mėnesių, kai buvo surinkta daugiau nei 100 tūkst. programai nepritariančių žmonių parašų.
77.lt primena, kad į visas mokyklas atkeliavusi Gyvenimo įgūdžių programa sukėlė daug klausimų, mat joje numatytas ir lytinio švietimo klausimas. Daugeliui abejonių sukėlė noras pereiti nuo įprastų biologijos pamokų prie daug platesnės programos.
Panašu, kad nepilnamečiams siekiama pasakoti apie lytiškumą, seksualinį pasitenkinimą ir kitas jautrias ir vargu ar mažiems vaikams apskritai reikalingas temas. Be to, paaiškėjo, jog programą ruošė su LGBTQ bendruomene siejamos organizacijos, o viena iš rengėjų netgi pareiškė, kad lyčių yra trys ar keturios.
Tad nenumaldomai artėjant Lietuvos Respublikos prezidento rinkimams, 77.lt nusprendė pakalbinti visus kandidatus ir išsiaiškinti, ką jie galvoja apie Gyvenimo įgūdžių programą. Į užduotus klausimus jau spėjo atsakyti profesorius Eduardas Vaitkus ir Remigijus Žemaitaitis. O šį kartą siūlome susipažinti su Andriaus Mazuronio atsakymais.
A. Mazuronis įsitikinęs, kad reikia atsisakyti dabartinės programos, o lytinis švietimas – tėvų reikalas
– Kaip manote, ar reikia atsisakyti Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos mokyklose?
– Tokiu turiniu kokiu dabar ji yra, manau, kad reikia atsisakyti. Nes ten iš tiesų įrašyta ne kažkokie baziniai gyvenimo įgūdžiai, bet tam tikros vertybinės nuostatos, kurios, mano nuomone, jaunam žmogui pagrinde turi formuotis šeimoje, šeimos aplinkoje, tarp tų žmonių, su kuriais gyvena, tarp tų žmonių, kurie auklėja. Man atrodo, kad mūsų švietimo sistema šiek tiek įsikišo į tam tikrą šeimos privalomų suformuoti vertybių turinį. Ir švietimo sistema bando perimti tam tikrą šeimos vaidmenį, kuris vis tik, mano nuomone, didžiąja atsakomybės dalimi gula ant tų žmonių, su kuriais tas jaunas žmogus, besivystantis žmogus gyvena.
Tokiu turiniu, kokiu ji dabar yra, ši programa man kelia labai daug įvairiausių klausimų. Aš asmeniškai norėčiau, kad mano vaikas tokius dalykus, tokius įgūdžius įgytų namie, o ne ugdymo įstaigoje, kur neaišku kas kaip dėsto, neaišku kokį išsilavinimą turi, neaišku kaip ten viskas pateikiama ir panašiai. Kyla labai daug įvairiausių klausimų. Mokykla apskritai turėtų būti kažkokių bazinių žinių suteikimo forma, o ne kažkokia vertybių formavimo institucija.
– Jūsų nuomone, kas yra atsakingi už vaikų lytinį švietimą – tėvai ar mokykla?
– Aš manau, kad tai yra išskirtinai tėvų, šeimos, tos aplinkos, kurioje gyvena reikalas. Tėvų ar globėjų, senelių ar močiučių – nežinau su kuo ten gyvena vaikas, nes ne visais atvejais vaikai turi tėvus. Bet tai šeimos reikalas ir tos aplinkos, kurioje jis gyvena reikalas, o ne mokyklos.
Mano nuomone, mokyklos reikalas – mokyti fizikos, matematikos, chemijos pagrindų, muzikos, istorijos, dar kažkokių tokių bazinių žinių ir įvairių dalykų. Kompiuterinio raštingumo, galbūt dabar kokio dirbtinio intelekto kažkokių instrumentų panaudojimo ir panašiai. To, kas yra būtina kiekvieną dieną kažkokiai profesinei veiklai. O čia mes jau kalbame apie visiškai kitokius dalykus, kurie, mano nuomone, yra išskirtinai šeimos kompetencija. Būtent šeima turi formuoti nuostatas šiais klausimais.
– O kiek yra lyčių?
– Dvi. Kiek aš mokiausi mokykloje, visą laiką būdavo dvi lytys. Nežinau kaip čia išrado septyniasdešimt dvi ar dar kažkiek tų lyčių. Man čia kažkoks kosmosas ir tai tik juoką kelia. Aš kol kas žinau tik dvi. Kol kas manęs niekas neįtikino, kad jų yra daugiau.
– Ačiū už pokalbį.
