Prancūzijos moksleivių protestų atgarsiai Europoje: Italija perima šūkį, Belgija gina savo mokyklas

Protestas gali pasklisti per sieną kaip solidarumo akcija

Prancūzijos moksleivių protestų vaizdai jau peržengė šalies sienas, tačiau pati protestų banga keliauja nevienodai. Italijoje jaunuoliai užima mokyklas, skelbdami „Darykime kaip Prancūzijoje“. Belgijoje moksleiviai taip pat blokuoja pamokas ir eina į gatves, bet jų konfliktas dėl švietimo reformų prasidėjo anksčiau ir turi savas priežastis. Vokietijoje bei Ispanijoje jaunimas ir pedagogai kelia panašius klausimus, nors tiesioginės sąsajos su prancūzų judėjimu kol kas nėra patvirtintos.

Tai svarbus skirtumas. Protestas gali pasklisti per sieną kaip solidarumo akcija, kaip veiksmų pavyzdys arba tiesiog kaip padrąsinimas žmonėms, kurie savo šalyje jau seniai nepatenkinti. Spalio 11 dieną tvirtai kalbėti apie vieną visos Europos moksleivių judėjimą dar per anksti. Tačiau Prancūzijoje prasidėjusi mobilizacija jau tapo atskaitos tašku, su kuriuo kitų šalių jaunimas lygina savo padėtį.

Prancūzijos protestai prasidėjo nuo neįvykstančių pamokų ir mokytojų trūkumo

Dabartinės protestų bangos pradžia siejama su rugsėjo viduriu ir Kretėjaus licėjumi Paryžiaus regione. Ten mokytojai ir moksleiviai ėmė kelti klausimus dėl darbuotojų trūkumo bei mokymosi sąlygų. Netrukus panašūs skundai pasigirdo kituose priemiesčiuose, o vėliau ir didžiuosiuose Prancūzijos miestuose.

Moksleivių reikalavimai prasideda nuo labai konkrečių dalykų: kad būtų kam vesti pamokas, klasėse pakaktų vietos, mokyklų pastatai būtų tvarkingi, o mokiniai turėtų galimybę gauti pagalbą. Protestuotojai pasakoja apie ilgai nepakeičiamus susirgusius mokytojus, perpildytas klases, prastą šilumos izoliaciją ir patalpas, kuriose sunku mokytis per vasaros karščius. Ypač ryškiai šios problemos matomos skurdesniuose Paryžiaus priemiesčiuose.

Spalio 6 dieną protestai pasiekė iki tol didžiausią mastą. Vokietijos visuomeninio transliuotojo ARD pateiktais Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, demonstracijose dalyvavo apie 256 tūkst. žmonių, iš jų 56 tūkst. Paryžiuje. Organizatoriai nurodė didesnį – apie 450 tūkst. – dalyvių skaičių. Tokį skirtumą būtina palikti matomą: vieno visuotinai sutarto įvertinimo nėra.

Prie moksleivių prisidėjo mokytojai, tėvai, profsąjungos ir dalis universitetų studentų. Spalio 8 dieną, policijos duomenimis, visoje šalyje demonstravo dar 71,5 tūkst. žmonių. Spalio 9 dieną 141 mokykla tebebuvo uždaryta. Protestai nebuvo vienodi: daug eitynių vyko taikiai, tačiau kai kur kilo susirėmimų, buvo niokojamas turtas, sužeista žmonių. Ginčai dėl policijos veiksmų tapo atskira šios krizės dalimi.

Už protestų šūkių slypi ir ilga mokinio diena

Viešojoje diskusijoje dažniausiai girdimi reikalavimai skirti daugiau pinigų švietimui ir priimti daugiau mokytojų. Vis dėlto pirmieji Prancūzijos švietimo ministerijos surengtos moksleivių apklausos rezultatai parodė platesnį problemų lauką.

Iš daugiau kaip 60 tūkst. iki spalio 8 dienos pateiktų atsakymų maždaug 70 proc. minėjo pamokų tvarkaraščius: ankstyvą dienos pradžią, ilgas valandas mokykloje, didelius tarpus tarp pamokų ar per trumpas pietų pertraukas. Beveik pusėje atsakymų buvo keliama mokyklų pastatų ir patalpų temperatūros problema. Taip pat minėtas mokytojų trūkumas, neįvykstančios pamokos ir per didelės klasės.

Tai savanoriškai pateikti atsakymai, todėl jų negalima laikyti reprezentatyvia visų Prancūzijos moksleivių apklausa. Tačiau jie padeda suprasti, kodėl protestai neišsisėmė po vienos demonstracijos. Mokiniui, kurio pamokos nuolat atšaukiamos, o diena mokykloje trunka nuo ryto iki vakaro, švietimo sistemos būklė nėra abstraktus ginčas dėl biudžeto.

Belgijos konfliktas dėl švietimo prasidėjo dar prieš prancūzų protestus

Belgija dažnai minima kaip pirmoji šalis, į kurią persimetė Prancūzijos protestai. Gatvių vaizdai iš tiesų panašūs: mokyklų blokados, jauni demonstrantai, policijos pajėgos ir reikalavimai gerinti mokymosi sąlygas. Tačiau įvykių chronologija rodo, kad Belgijos protestų negalima aiškinti vien prancūzų įtaka.

Prancūzakalbės Belgijos švietimo bendruomenė prieš savo valdžios taupymo planus protestavo dar pavasarį. Gegužę mokytojų profsąjungos kvietė į streikus dėl rengto mokyklų reformų paketo. Birželio pradžioje akcijos jau buvo sutrikdžiusios pamokas ir egzaminus kai kuriose Lježe bei Briuselyje esančiose mokyklose. Tai vyko gerokai prieš dabartinę Prancūzijos moksleivių mobilizaciją.

Vienas ginčijamų sprendimų – numatytas 2 papildomų savaitinių pamokų krūvis paskutinių vidurinės mokyklos klasių mokytojams. Moksleiviai bei pedagogai taip pat priešinasi švietimo išlaidų mažinimui ir didesnėms studijų išlaidoms. Jie baiminasi, kad didesnis darbo krūvis ir mažesni ištekliai blogins pamokų kokybę. Belgijos švietimo ministrė Valérie Glatigny teigia girdinti bendruomenės nepasitenkinimą, tačiau protestuotojai laukia sprendimų dėl pačių priemonių.

Taigi Belgijoje Prancūzijos įvykiai gali stiprinti solidarumą ir suteikti protestams naujo matomumo. Jų priežasčių vis dėlto reikia ieškoti Belgijos švietimo politikoje.

Lježe ir Briuselyje vyko ir taikios akcijos, ir riaušės

Spalio pradžioje Belgijos protestų centru tapo Lježas. Miesto moksleiviai skundėsi perpildytomis klasėmis, priemonių trūkumu, transporto bei mokymosi išlaidomis. Vietos žiniasklaida aprašė ir taikius demonstrantų žygius, ir smurtinius incidentus: buvo apgadintos parduotuvės bei viešasis transportas, policija naudojo ašarines dujas ir vandens patrankas. Po kelias dienas trukusių neramumų miesto valdžia laikinai apribojo susibūrimus.

Briuselyje protestai išplito po mokyklas. Spalio 7 dieną vietos transliuotojas BX1, remdamasis protestų organizatoriais, pranešė apie blokadas 11 mokyklų. „Charles Janssens“ mokyklos moksleiviai ir pedagogai tęsė akciją kelias dienas; kai kur pamokos buvo sustabdytos, kad mokyklų vadovybė galėtų kalbėtis su protestuojančiaisiais. Tą pačią dieną grupė moksleivių taikiai nuėjo iki Valonijos ir Briuselio federacijos parlamento, reikalaudama švietimo ministrės atsako.

Spalio 9 dieną Belgijos sostinėje vyko ir gerokai platesnė profsąjungų demonstracija prieš taupymo politiką. Joje dalyvavo moksleivių, tačiau visos minios priskirti moksleivių judėjimui būtų klaida. Po demonstracijos kilusias riaušes flamandų visuomeninis transliuotojas VRT taip pat aiškiai atskyrė nuo pačių protesto reikalavimų. Vien tai, kad smurtas kilo tą pačią dieną, dar neparodo, kas jį organizavo ar kokių tikslų siekė visi demonstrantai.

Belgijos moksleivių atstovai susitiko su ministre V. Glatigny. Ji pasiūlė sukurti galimybę kiekvienoje mokykloje perduoti mokinių skundus ministerijai. Atstovai dialogą įvertino, tačiau pažymėjo, kad susitikimas dar nepakeitė ginčijamų taupymo priemonių. Prancūzijos ir Belgijos protestus sieja panašus klausimas valdžiai: ar mokinių išklausymas virs pamatuojamais pokyčiais mokyklose?

Italijoje prancūzų pavyzdys tapo tiesioginiu raginimu veikti

Italijoje sąsaja su Prancūzija yra gerokai aiškesnė. Čia protestuojantys moksleiviai patys pasirinko šūkį „Facciamo come in Francia“ – „Darykime kaip Prancūzijoje“. Spalio 5 dieną Turine buvo užimtos „Regina Margherita“ ir „Carlo Ignazio Giulio“ mokyklos, vėliau prisidėjo „Lagrange“. Kitose mokyklose vyko savarankiškai organizuotos pamokos, susirinkimai ir streikai.

Spalio 9 dieną daugiau kaip 200 Turino moksleivių susirinko prie už mokyklų pastatus atsakingos metropolinės administracijos. Jie reikalavo taisyti pastatus ir susitiko su administracijos atstove. Ši atsakė, kad institucija kasmet skiria lėšų priežiūrai, o moksleivių apibūdinimui, jog pastatai turi konstrukcinių problemų, nepritarė. Ginčas taip įgijo konkretų adresatą ir konkrečius, patikrinamus reikalavimus.

Protestų vyko ir Romoje, Neapolyje bei Bolonijoje. Italijos moksleivių grupės kalba apie mokyklų būklę, švietimo reformą, užsienio kilmės mokinių padėtį ir valstybės išlaidų prioritetus. Kai kurios organizacijos prieš Italijos švietimo sprendimus protestavo dar rugsėjį. Prancūzijos pavyzdys padėjo šioms akcijoms įgauti naują tempą ir bendrą šūkį; vietiniai ginčai dėl to niekur nedingo.

Ypač iškalbingas Romos prancūzų licėjaus „Chateaubriand“ atvejis. Spalio 7 dieną apie 150 jo mokinių atsisakė eiti į pamokas. Jie aiškiai išreiškė paramą Prancūzijos moksleiviams, kartu reikalaudami mažinti, jų teigimu, išaugusius savo mokyklos mokesčius. Čia galima tiesiogiai matyti, kaip solidarumas su kita šalimi susijungia su kasdieniu rūpesčiu savo mokykloje.

Italijos organizacijos yra paskelbusios daugiau būsimų mobilizacijų, tarp jų spalio 16 dienos eitynes Turine ir lapkričio 20 dieną planuojamą tarptautinį studentų streiką. Spalio 11 dieną šios akcijos dar neįvykusios. Jų mastą bus galima vertinti tik po jų.

Vokietijos jaunimo protestų priežastis šiuo metu kita

Vokietijos žiniasklaida daug dėmesio skiria Prancūzijos mokyklų problemoms ir prieš 2027 metų prezidento rinkimus augančiai politinei įtampai. Ten veikia ir savi moksleivių protestų tinklai. Tačiau viešai patvirtinta didelė rugsėjo pabaigos mobilizacija Vokietijoje buvo nukreipta prieš galimą karo prievolės sugrąžinimą.

Akcijos rengėjų teigimu, prieš karo prievolę protestavo daugiau kaip 45 tūkst. žmonių maždaug 100 demonstracijų. Tai organizatorių skaičius; policija bendro dalyvių įvertinimo nepateikė. Vokietijos moksleiviai taip pat svarsto savo ateitį ir valstybės sprendimus, bet jų demonstracijų tikslas buvo kitas.

Dėl to šių protestų negalima pridėti prie Prancūzijos švietimo protestų statistikos. Prancūzų pavyzdys gali būti aptariamas Vokietijos jaunimo grupėse, tačiau diskusija ar solidarumo raginimas nėra tas pats, kas įvykusi bendra kampanija.

Ispanijos pedagogai ir mokiniai turi seniai suplanuotą streiką

Ispanijoje mokyklų finansavimo tema taip pat išvedė žmones į gatves. Rugsėjo 27 dieną apie 20 tūkst. žmonių Madride, pagal vyriausybės atstovybės pateiktą skaičių, dalyvavo eitynėse už viešąjį švietimą. Tarp jų buvo mokytojų, mokinių, tėvų ir profsąjungų atstovų. Jie reikalavo mažinti mokinių skaičių klasėse, gerinti pedagogų darbo sąlygas ir skirti daugiau išteklių valstybinėms mokykloms.

Nuo spalio 14 dienos Madride numatytas neterminuotas viešojo švietimo sektoriaus streikas. Datos artumas Prancūzijos mobilizacijai gali sudaryti bendros protestų bangos įspūdį, tačiau Ispanijos streikas buvo planuojamas dar iki dabartinių prancūzų akcijų. Vietos žiniasklaida apie jį rašė rugpjūtį, o profesinės organizacijos ruošėsi eitynėms rugsėjį.

Abiejose šalyse žmonės kalba apie perpildytas klases ir viešojo švietimo ateitį. Tai leidžia lyginti problemas bei valdžios atsaką. Tiesioginės priežastinės sąsajos tarp Paryžiaus protestų ir Madrido streiko turimi duomenys nepatvirtina.

Šveicarijoje protestų vaizdai sulaukė palaikymo, bet akcijų nesukėlė

Šveicarijos Fribūro žiniasklaida kalbino moksleivius, kurie palaiko bendraamžių Prancūzijoje ir Belgijoje teisę protestuoti. Dalis jų sakė, kad savo mokyklose jaučiasi labiau išgirsti ir savo padėties nelaiko tokia pačia.

Valė kantone buvo pasklidę kvietimų rengti demonstracijas. Tačiau, vietos žiniasklaidai nurodžius kantono policijos informaciją, iki spalio 9 dienos jie nevirto susibūrimais. Šveicarijos atvejis parodo, kiek mažai kartais reikia solidarumui pareikšti ir kiek daugiau – surengti tikrą protestą, turintį vietinę priežastį bei dalyvius.

Protestų plitimą lemia bendros problemos ir vietiniai sprendimai

Kodėl Prancūzijos moksleivių veiksmai randa atgarsį kitur? Vienas atsakymas matomas Italijos mokyklų užėmimuose: kitos šalies pavyzdys parodo veikimo būdą ir suteikia šūkį. Kitas matomas Belgijoje: vaizdai iš Prancūzijos pasiekia jau vykstantį ginčą ir primena protestuotojams, kad panašių skundų turi jų bendraamžiai už sienos.

Tačiau kiekvienoje šalyje sprendimus priima skirtingos valdžios institucijos. Belgų moksleiviai kreipiasi į Valonijos ir Briuselio federacijos švietimo ministrę, Turino moksleiviai – į už mokyklų pastatus atsakingą administraciją, Madrido pedagogai – į savo regiono valdžią. Todėl vienodas šūkis ar panaši demonstracijos nuotrauka dar nepaaiškina, ko iš tiesų reikalauja žmonės.

Skiriasi ir dalyvių mastas. Prancūzijoje vyko šimtus tūkstančių žmonių sutraukusi nacionalinė demonstracija. Italijoje kol kas patvirtinti kelių mokyklų užėmimai ir mažesnės vietinės akcijos. Belgijoje moksleivių judėjimas persidengė su platesniais profsąjungų protestais. Šiuos skaičius sudėjus į vieną „Europos moksleivių sukilimo“ statistiką, būtų prarasta daugiau tiesos, negu jos paaiškinta.

Prancūzijos pažadai bus tikrinami mokyklose

Prancūzijos valdžia jau pažadėjo skubiai pasitelkti apie 3 tūkst. kvalifikuotų pedagogų toms mokykloms, kuriose jų labiausiai trūksta. Švietimo ministerija iki spalio 23 dienos renka moksleivių pastabas, o pirmuosius platesnius sprendimus žada pristatyti mėnesio pabaigoje. Studentų organizacijos mokytojų papildymą vadina pirmu laimėjimu, tačiau ragina tęsti protestus.

Valdžia taip pat pabrėžia, kad 2027 metų biudžeto projekte švietimui numatyta daugiau lėšų. Moksleivių skundai rodo kitą problemos pusę: net ir augant bendram biudžetui, konkrečioje mokykloje gali nebūti mokytojo, suolo ar tinkamai vėdinamos klasės. Pažadų vertė paaiškės tada, kai pasikeis tokių mokyklų kasdienybė.

Prieš prezidento rinkimus šį ginčą vis aktyviau komentuoja politinės partijos. Valdžios atstovai kaltina dalį opozicijos kurstant įtampą; opozicija kritikuoja policijos veiksmus ir vyriausybės atsaką į mokinių reikalavimus. Protestuose pasitaikiusio smurto negalima nutylėti, tačiau vien susirėmimų aptarimas neatsako į klausimą, kodėl judėjimas išaugo.

Spalio 11 dieną tiksliausia išvada tokia: Prancūzijos protestai jau aiškiai įkvėpė dalį Italijos moksleivių, Belgijoje jie rezonuoja su anksčiau prasidėjusiu vietiniu konfliktu, o kitose aplinkinėse šalyse patvirtintos bendros protestų bangos kol kas nėra. Ar ši padėtis pasikeis, priklausys nuo būsimų akcijų ir nuo to, kaip kiekvienos šalies valdžia atsakys į savo mokinių bei mokytojų reikalavimus.