Armėnija ir Azerbaidžanas 20 metų kovoja dėl ginčytinos teritorijos Pietų Kaukaze
Spalio 1 d. Jungtinių Tautų misija pagaliau atvyko į Kalnų Karabachą ir rado jo miestus ir kaimus beveik visiškai apleistus[1]. Praėjus dviem savaitėms po to, kai Azerbaidžanas pradėjo visapusišką karinį puolimą Pietų Kaukaze, Armėnijos vyriausybė pareiškė, jog teritorijoje, kurioje jie gyvena daugiau kaip du tūkstantmečius, beveik neliko etninių armėnų. Tuo tarpu vieninteliai likę žmonės yra arba per seni, arba per neturtingi, arba pernelyg toli gyvenantys, arba per silpni, jog pabėgtų į saugią vietą Lačino koridoriumi į Armėniją[2].
Prieš karinį puolimą armėnai nuo 2022 m. gruodžio 12 d. buvo įstrigę ir gyveno apgulties sąlygomis. Jau tada Azerbaidžanas neteisėtai blokavo siaurą sausumos tiltą, jungiantį Kalnų Karabachą su Armėnija, užblokuodami tiekimą, įskaitant maistą bei vaistus.
Praėjus daugiau nei devyniems mėnesiams, privertęs maždaug 120 000 gyventojų badauti, Azerbaidžanas rugsėjo 19 d. pradėjo karinį puolimą, kurio metu žuvo 200 Armėnijos karių. Pagal po to sudarytas paliaubas Armėnijos kariai ir 2 000 Rusijos taikdarių turėjo nusiginkluoti ir išsiskirstyti, dėl ko armėnams buvo suteikta galimybė rinktis „reintegraciją“ į Azerbaidžaną. Vėlgi, ši alternatyva – tik dar viena akių dūmimo „politika“, slepianti nesibaigiantį smurtą; beviltiškai bėgančių armėnų eilės buvo tokios ilgos, kad jas buvo galima stebėti iš kosmoso[3].
Visuomet buvo mažai tikėtina, jog armėnai „pasirinktų“ likti Azerbaidžano kontroliuojamame Kalnų Karabache. Šiuo atveju didžiausia bėda ta, kad prezidento Ilhamo Alijevo režimas netoleruoja savo piliečių kritikos ir nuomonių įvairovės: liaudis – nori to ar ne – turi tylėti ir galva be atvangos linksėti.
Daugeliui aišku, kad Azerbaidžano pažadas ginti etninių armėnų teises ir saugumą skamba tuščiai. Tam pritaria ir JAV įsikūręs demokratijos tyrimų centras „Freedom House“, Azerbaidžaną vertinantis kaip konsoliduotą autoritarinį režimą, iš 100 galimų laisvės balų šaliai teskirdamas viso labo 9 balus[4].
I. Alijevo režimas, kaip žinoma, dešimtmečius skatino etninę neapykantą armėnams. Negana to, Azerbaidžanas savo ruožtu vykdė savotišką genocidą, aktyviai siekdamas išnaikinti ir pasisavinti armėnų religinį bei kultūrinį paveldą. Vyšnia ant neapykantos torto – etninės agresijos armėnų atžvilgiu normalizavimas, kurį patvirtino ir 2021 m. išleistas pašto ženklas, kuriame pavaizduotas Kalnų Karabacho apnuodijimas, leidžiantis suprasti, jog pastarieji neva yra virusas, kurį reikia išnaikinti.
Azerbaidžano energetiniai turtai suteikia nebaudžiamumą
Pasaulio žiniasklaida vienu metu patikėjo Azerbaidžano scenarijumi, Kalnų Karabacho armėnų kontrolę pavadindama „antiteroristinėmis operacijomis prieš separatistus“. Dabar aišku, jog tokia kalba užgožia 120 000 armėnų išvarymą iš jų protėvių tėvynės, kurį įvykdė aiškus agresorius[5].
Azerbaidžanas, kaip žinia, turi didelę tarptautinę įtaką dėl milžiniškų naftos ir dujų turtų bei besąlygiškos Turkijos paramos. Be kita ko, sritis naudoja visus turimus (ir įmanomus) propagandos ginklus. I. Alijevo režimas įgijo šiuos įgūdžius siekdamas politinės įtakos Vakaruose, pasitelkdamas vadinamąją „ikrų diplomatiją“ (sistemingą kyšininkavimą, siekiant sumenkinti žmogaus teisių padėtį). Tiesa, tokie renginiai kaip „Formulės 1 Didysis prizas“ taip pat veikia kaip aukšto lygio galios projekcijos, veiksmingai „sportiškai nuplaunant“ Azerbaidžano korupcijos ir žmogaus teisių padėtį.
Kontroversiškiausia tai, kad rugsėjo 26 d. daugiau nei 100 Jungtinės Karalystės akademikų pasirašytame solidarumo su Kalnų Karabachu pareiškime pabrėžiama, jog glaudūs Jungtinės Karalystės santykiai su Azerbaidžanu ir I. Alijevo režimu suteikia naudingą respektabilumo priedangą lėšų ir istorijos plovimui.
Prievartinis armėnų išvarymas iš jų namų yra karo nusikaltimas
Buvęs JT nepriklausomas ekspertas Alfredas de Zayasas paragino, kad pastarojo meto įvykius tirtų Tarptautinis baudžiamasis teismas. Vėlgi, iškyla tam tikras prieštaravimas: atrodo, kad dabar šalis turi saugomumo statusą, nes ES Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ją apibrėžia kaip svarbią energetikos partnerę.
Šiaip ar taip, sankcijų Azerbaidžanui klausimas buvo iškeltas ES Parlamente, o susirūpinimą taipogi išreiškė Europos Taryba ir JAV vyriausybė. Nepaisant to, manoma, jog konkretūs Vakarų veiksmai yra mažai tikėtini.
Paradoksas, tačiau kol armėnai bėgo iš savo namų, rugsėjo 29 d. laikraštyje „The Telegraph“ pasirodė Jungtinės Karalystės Verslo ir prekybos departamento skelbimas, kuriame džiaugiamasi 450 Jungtinės Karalystės bendrovių, jau vykdančių verslą Azerbaidžane. (Jame pažymima, kad Jungtinė Karalystė yra didžiausia užsienio investuotoja šioje šalyje.)
Tą pačią dieną vyriausybė paskelbė, jog, reaguodama į įvykius Kalnų Karabache, Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui skirs milijoną svarų sterlingų. Suprantama, kad dabar tarptautinės bendruomenės dėmesio centre atsidūrė 120 000 pabėgėlių likimas. Bet, sutelkus dėmesį į humanitarinę krizę, rizikuojama nepastebėti esminės aplinkybės – Azerbaidžano vykdyto etninio valymo bei bendrininkavimo tinklo. Ką tai reiškia mums?
Kalnų Karabacho likimas atveria galimybę pažvelgti į vadinamosios taisyklėmis grindžiamos tvarkos aukas, kuomet ekonominiai ir geopolitiniai interesai triumfuoja iki tokio lygio, jog etninis valymas (su mase nukentėjusiųjų) tampa nereikšmingas – su „nuliu pasekmių“.
