„Zero Waste“ judėjimas skatina keisti kasdienius įpročius

Daugkartinio naudojimo maišeliai populiarėja. Evie Calder/Unsplash nuotrauka

<h2>Aplinką tausojantis gyvenimo būdas ragina atsisakyti perteklinių atliekų</h2>
Nulis atliekų, būtent taip gana aptakiai būtų verčiamas atsakingą ir gamtai palankų vartojimą skatinantis judėjimas „zero waste‘‘. Šiais laikais, kai gali atrodyti, jog visas pasaulis yra pakvaišęs dėl „žaliojo‘‘ gyvenimo būdo, aplinkosauginių madų sekimo ir planetos išsaugojimo, ši filosofija sparčiai prigijo visuomenėje.
Vis tik, judėjimo idėjos gali nustebinti savo griežta filosofija – juk visiškai atsisakyti švaistūniško gyvenimo būdo dažnam šių dienų žmogui gali būti itin sunku, o vos stiklainis surenkamų šiukšlių per metus – skamba lyg fantastinio filmo scenarijus.
Iš tiesų, „zero waste‘‘ gyvenimo būdo principas yra orientuotas į atliekų prevenciją – taip skatinama peržvelgti ir galbūt atsisakyti perteklinio vartotojiškumo, rinktis produktus, kurie gali būti vėl ir vėl prikeliami naujam gyvenimui, aktyviai siekiama sumažinti atliekų kiekius sąvartynuose.
Šis judėjimas yra gana sistemiškas, prevencinis požiūris į taršos problemas gamtoje – jo tikslas yra paveikti visuomenę: priversti susimąstyti apie savuosius vartojimo ir atliekų įpročius ir juos pakeisti^[2]. Šis požiūris apima ne tik perdirbimo ir pakartotinio naudojimo produktų skatinimą, didelis dėmesys skiriamas gamybos ir logistikos pertvarkymui verslo bei pramonės industrijoje.
Nors šis judėjimas gali atrodyti kaip gana ekstremalus atsakas į aplinkosauginę situaciją pasaulyje, „zero waste‘‘ filosofija iš ties turi poreikį: sunku paneigti, jog šiandien klimato kaita yra rimta problema, kelianti grėsmę tiek dabarties žmogui, tiek vėlesnėms kartoms, mūsų vaikams ir anūkams.
Kiekvieną dieną pasaulyje surenkama mažiausiai 3,5 milijono tonų plastiko ir kitų buities atliekų, tačiau, jei ateityje nebus imamasi pokyčių, iki šio amžiaus galo šie skaičiai padidės net iki 7,5 milijono tonų^[2]. Tokie kiekiai šiukšlių, metų metus yrančių sąvartynuose užteršia dirvožemį, prisideda prie visuotinio atšilimo išmetant šiltnamio efektą sukeliančias dujas, skatina metano išsiskyrimą į aplinką.
Siekiant išvengti katastrofų ir gamtinių pokyčių ateityje, „zero waste‘‘ filosofijos šalininkai pateikia penkių punktų planą, link tvaresnio ir žalesnio rytojaus:
<ul>
<li>
Atsisakyti – visų pirma ir svarbiausia yra atsakyti ir vengti įsigyti naujų produktų, kurie yra gausiai ir bereikalingai įpakuoti;
</li>
<li>
Sumažinti – svarbu gerai apmąstyti prieš perkant naują daiktą – įvertinti situaciją ir apgalvoti ar jums to tikrai reikia, kur tai panaudosite, galbūt atraskite alternatyvų pirkimui ir rinkitės nuomą ar pasiskolinimą. Tai gali prisidėti prie nereikalingų daiktų ir produktų sumažinimo jūsų namuose;
</li>
<li>
Pakartotinai naudoti – naudokite turimus savuosius daiktus tol, kol jie pilnai funkcionuoja, neskubėkite jų keisti įtakoti reklamos ar socialinių tinklų, taip pat, naudokite daugkartinio naudojimo daiktus, pavyzdžiui gertuvę vandeniui ar drobinį maišą maisto produktams;
</li>
<li>
Kompostuokite – iki 80% buities atliekų yra organinės ir gali būti kompostuojamos, todėl verta leisti joms suirti pačioms. Taip ne tik sumažinsite savąjį indėlį į pasaulinius šiukšlyno srautus, bet ir įgysite natūralių trąšų savo namų augalams;
</li>
<li>
Perdirbkite – naudokite perdirbamą energiją ir išteklius, nevenkite ir patys prisidėkite prie to: galite atiduoti perdirbimui plastiko tarą, o nenešiojamus ar pabodusius rūbus atiduoti ar parduoti^[3].
</li>
</ul>
Šie penki punktai yra pagrindinis įvadas į „zero waste‘‘ filosofiją. Vis tik, svarbu paminėti, kad toks gyvenimo būdas negali būti pradedamas staiga, gerai neįvertinus savų paskatų, galimybių ir siekių – svarbu pradėti nuo mažų žingsnių, kritiškai įvertinti teigiamus ir neigiamus filosofijos aspektus bei surinkus visą reikiamą informaciją, priimti sprendimą, dėl pasiryžimo žengti šį žingsnį. Tie, kurie sėkmingai prisijaukina „zero waste‘‘ gyvenimo filosofiją, džiaugiasi pakitusia kasdienybe ir tuo, jog pavyksta žymiai sumažinti savąsias atliekas – kai kurie, per metus sukaupia vos vieną stiklainį šiukšlių^[5].
<img src="77_CDN_URL/images/pexels-sippakorn-yamkasikorn-3696170.jpg" alt="Kompostas" />
Pradėdami mažais žingsneliais, „zero waste‘‘ pasekėjai pripranta prie rūšiavimo ir perdirbimo, kompostuoja maistines atliekas, nevengia apsipirkinėti dėvėtų rūbų parduotuvėse, dovanoja ar parduoda nenaudojamus savus rūbus ar namų apyvokos daiktus – taip sumažinamas ne tik atliekų kiekis, bet ir daugelis kasdienių buities daiktų namuose užsilieka ilgiau arba yra prikeliami antram gyvenimui.
Pastebėjus šiuos teigiamus pokyčius ne tik gamtai, bet ir asmeniniam gyvenimui, sparčiai plečiasi ir judėjimo šalininkų būrys, šiuo metu tai vis dar dažniausiai šiuolaikinis jaunimas, ypač moterys. Svarbu paminėti, jog visuomenėje šios filosofijos pasekėjai gali būti vaizduojami gana dviprasmiškai.
Iš tiesų, „zero waste‘‘ idėja gyvenantys individai nėra aplinkosauginių tendencijų ekstremistai ar fanatikai, kurie pertekliniu būdu eskaluoja savas gyvenimo tiesas, taip pat, tai nėra aklai visuomenės madas sekantieji, ar tiesiog hipiai – dažniausiai, tai žmonės, kurie nuoširdžiai tiki, jog gali prisidėti prie geresnio rytojaus, savo noru jie priima minimalistinį gyvenimo būdą ir koncentruojasi tiek į savo finansų taupymą bei gyvenimo praturtinimą, tiek į tai, kaip pakeitus kasdienes žmogaus veiklas ir įpročius galima padėti mūsų gamtai^[5].
„Zero waste’’ judėjimo ypatybė yra ta, kad nesikoncentruojama tik į žmogaus vartotojiškumą ar buities atliekas. Tai žymiai platesnę sferą apimanti filosofija, kurios idėjos atkreipia dėmesį tiek į perteklinio pakavimo problemą, tiek į patį gamybos procesą ar prekių transportavimo būdus.
Manoma ir tikima, jog visi procesai gali būti suprojektuoti ir planuojami taip, jog būtų galima ryškiai sumažinti aplinką teršiančių medžiagų kiekius, tiek vartojimo įpročiuose, tiek produkcijoje.
Nulio atliekų taisyklė gali būti pritaikyta ir žymiai platesniu, globaliu mastu: siekiama sumažinti energijos švaistymą, ypač pramonės ir transporto srityse, taip pat, jau daugelį metų mėginama apsaugoti atogrąžų miškus, vandens telkinius, augmeniją bei gyvūniją, kuri yra veikiama sparčios industrializacijos.
Vis tik, svarbu neapsigauti ir suvokti, jog šios filosofijos esmė, visų pirmiausia, nėra produktų, prekių ar paslaugų atsisakymas, tačiau maksimalus dėmesys pakartotinio vartojimo produktams ir perdirbimui^[7]. „Zero waste“ siekia užtikrinti, kad produktai būtų taisomi, atnaujinami, parduodami ar dovanojami, o ne tiesiog išmetami vos įsigijus pakaitalus.
Toks požiūris turėtų natūraliai pakeisti daugelį kasdienių įpročių. Taip skatinamas sąmoningumas ir suvokimas, jog daugybė produktų yra beprasmiški ir gerai paieškojus, galima rasti paprastų jų alternatyvų.
Akcentuojamas ir ilgalaikių, kruopščiai atrinktų daiktų, tokius kaip drabužiai, baldai, elektronika, namų apyvokos daiktų įsigyjimas. Tai taip pat gali padėti sutaupyti papildomų pinigų, pavyzdžiui, apsipirkinėjant prekybos centruose, dažniau verta paklausti savęs „ar man to daikto reikia?’’. Toks pokytis gali prisidėti prie žiedinės ekonomikos suklestėjimo. Būtent šis ekonomikos tipas leidžia kurti darbo vietas, tuo pačiu stiprina ir bendruomenės ryšius^[7].
<h2>Judėjimas susilaukia ir (ne) pelnytos kritikos</h2>
Vis tik, šis judėjimas sulaukia ir kritikos bei nepritarimo. Didžiausias dėmesys skiriamas individualiems asmenų veiksmams, todėl kyla klausimas kiek daug individualūs veiksmai iš tiesų įtakoja pokytį gamtai. Ne mažiau svarbu suvokti ir tai, kad „zero waste’’ gyvenimo būdas labai priklauso nuo specializuotų parduotuvių ir gyvenamosios vietos. Net Lietuvoje pastebimas nišinių, specializuotų parduotuvių trūkumas, tuo labiau – tokios parduotuvės įprastai yra tik didžiausiuose Lietuvos miestuose ir yra itin brangios.
Taip tampa sunku suvokti vartotojiškumo mažinimą ir nusisukimą nuo šių dienų kapitalizmo. Ironiška, tačiau perteklinis „zero waste“ pasekėjų optimizmas, eskaluojantis tvarų gyvenimo būdą, dažnai neįvertina daugybės pašalinių produkcijos veiksnių bei ekonominių pokyčių.
Visai neseniai daugelis „žaliam’’ gyvenimo būdui pritariančiųjų visuomenės narių tapo metalinių šiaudelių mados pasekėjais. Šie šiaudeliai ypač išpopuliarėjo, kai vis garsiau imta kalbėti apie plastiko žalą. Žinoma, tai būtų galima laikyti sveikintinu pokyčiu ir apdairiu bei savalaikiu visuomenės atsaku į problemą, tačiau realybė yra kiek kitokia. Nemaža dalis internetinėse parduotuvėse pardavinėjamų šiaudelių yra kopijos – taip susiduriama su neskaidria ekonomika bei teršiamu ,,žaliojo’’ verslo vardu^[11].
Nemažiau svarbu suvokti ir faktą, jog metaliniai šiaudeliai turėjo tapti „ekologiška’’ alternatyva plastikui, tačiau tokios hipotezės kol kas nei paneigiamos, nei patvirtinamos, nors tūkstančiai „zero waste’’ ir tvaraus gyvenimo būdo šalininkų garsiai kalba apie tai, kokį didžiulį teigiamą poveikį daro toks paprastas pokytis.
Iš tiesų, žala aplinkai gali būti įvairi, nesvarbu, ar tai būtų vandenyno tarša plastiku, kelianti grėsmę jūrų ekosistemoms, ar šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija, kuri sustiprintų visuotinį atšilimą^[11]. Būtent todėl, priimti skubotas išvadas nėra apdairu.
Taip, plastikiniai šiaudeliai kenkia aplinkai ir metaliniai šiaudeliai gali būti pranašesni šiuo atveju, tačiau svarbu kapstyti giliau. Juk metalas turi būti kasamas, o pats kasybos procesas gali būti dar blogesnis aplinkai nei plastikiniai šiaudeliai, tiek dėl oro užterštumo, tiek dėl biologinės įvairovės naikinimo^[11].
Galima pasvarstyti, jog daugelis daiktų, kurie yra daugkartiniai, gali turėti užslėptą pavojų gamtai: kiek energijos ir vandens sunaudojame plaudami metalinį šiaudelį, arba kiek kuro sunaudojama jų eksportui po visą pasaulį? Ar tai iš tiesų mažesnis pavojus gamtai nei plastikas?
Išmatuoti pavojų yra sudėtinga, o gal net neįmanoma, todėl svarbu gerai suvokti situaciją ir į viską pažvelgti gana kritiškai – įvertinti jėgas, kurios stovi už „zero waste‘‘ judėjimo nugaros. Regis, kol nebus suvoktas tikslingas balansas tarp švaistūniško gyvenimo ir visiško atliekų atsisakymo, teigiamo pokyčio visuomenės įpročiuose ir aplinkos būklėje neišvysime – juk dažnas mūsų nėra pajėgus įvertinti skirtingos taršos pavojus mūsų planetai.
<img src="77_CDN_URL/images/pexels-karolina-grabowska-4202938.jpg" alt="Daugkartinio vartojimo priemonės vonioje" />
<h2>Renkantis šį gyvenimo būdą įvertinkite teigiamus ir neigiamus aspektus</h2>
Tiek visuomenėje, tiek tarp pramoninkų ar aplinkosaugininkų vyrauja skirtingos nuomonės ne tik dėl „zero waste‘‘ judėjimo naudos, bet ir dėl gamtai pavojingų laikomų medžiagų tikrosios įtakos taršai ar šiltnamio efektui. Dalis gamtos stebėtojų mano, kad būtent mus supanti aplinka, gyvūnija, augmenija ar vandenynai yra pagrindinis gamybos ir produkcijos modelis. Kiti pabrėžia, kad pramoniniai produktai iš prigimties yra nenatūralūs ir jiems gali pasitarnauti pakartotinio vartojimo įpročiai, tuo tarpu natūralus irimas yra prilyginamas gamtinių išteklių švaistymui.
Biologiškai skaidomas plastikas yra ryškiausias to pavyzdys – viena pusė teigia, kad biologinis plastiko skaidymas yra nuostolingas, nes plastikas yra brangus ir žalingas aplinkai, kita pusė teigia, kad plastikas gali būti visiškai perdirbamas ir tai turėtų būti pagrindinis visuomenės bei pramonės interesas^[11].
Vis tik, šioje situacijoje svarbu pastebėti ir politinių veikėjų pasyvumą ar net nenuovokumą. Daugelyje pasaulio valstybių „zero waste‘‘ judėjimas palaikomas įstatymais, kuriais siekiama užtikrinti atliekų perdirbimą, tačiau dažniausiai pabrėžiamas tik pats perdirbimo ar sunaikinimo procesas, o ne antrinis panaudojimas. Galima tik pasvarstyti, kodėl: galbūt taip vartotojiškas gyvenimo būdas išlieka skatinamas, tačiau subtiliai prisidengiama ekologiškų idėjų šešėliu?
Ne mažiau svarbi ir kita medalio pusė: ekonominė nelygybė. Mažiau pasiturintys paprastai negali sau leisti būti tvarūs – tai yra skaudi šių dienų „žaliojo’’ gyvenimo realybė. Aukštesnio ekonominio sluoksnio dalis gali sau leisti tvarumą, tačiau dažniausiai suvartoja bene daugiausiai energijos.
Tokių pavyzdžių apstu socialinėje erdvėje – nuomonės formuotojai, kurie aktyviai skleidžia tvariojo gyvenimo tiesas gali reklamuoti drobinius pirkinių krepšius ar metalinius šiaudelius, tuo pat metu skraidydami privačiais lėktuvais. Net jei jie tampa „zero waste’’ filosofijos šalininkais norėdami sušvelninti kitos veiklos neigiamą poveikį, tai vis tiek nepaneigia vartotojiškumo fakto.
Iš tiesų, „zero waste’’ judėjimas yra tik mažas žingsnis kelyje link didesnės problemos sprendimo. Vis tik, visuomenės susidomėjimas aplinkosauginėmis problemomis gali būti sveikintinas – visi didžiuliai pokyčiai prasidėjo nuo mažų postūmių, todėl, nors yra daug kritikuotinų šios filosofijos aspektų, sunku pagalvoti, ką eilinis žmogus gali padaryti daugiau.

„Zero Waste“ judėjimas skatina keisti kasdienius įpročius

Dainius GAIŽAUSKAS: Ar prasidės raganų medžioklė prieš Seimo narius po uždaro Seimo posėdžio?

V. Matijošaičio Lietuvoje beveik „nucancelintas“ „Viči“ Jungtinėje Karalystėje šluoja apdovanojimus

Vardą keisti planuojantis Šiaulių bankas perspėja apie galimą sukčių suaktyvėjimą

Nepatenkintiems gyvenimu Lietuvoje R. Kuodis pasiūlė nuvykti į Ukrainą

Jolanta BLAŽYTĖ: Investuoti į tanką… kodėl gi ne?

Vytautas ABRAITIS: Nenužudykit Palucko

Galimai slėpta V. Landsbergio biografijos detalė – sūnaus išgabenimas per Sausio 13-ąją?

Jolanta BLAŽYTĖ: Kam tau, Kisa, pinigai, jei tu neturi fantazijos?