Utopinė kaimynystė Utrechte: vien dviračiai ir keli bendri automobiliai
Europoje Nyderlandai garsėja savo pažangumu ir inovacijomis, o dabar vienas šalies miestas, įkvėptas Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) idėjomis, eina dar vienu žingsniu toliau ir pristato rytojaus miesto konceptą.
Vienas centrinėje Olandijos dalyje esančio Utrechto miesto kvartalas – Merwede – tapo ateities arba vadinamųjų „15 minučių“ miestų pavyzdžiu.
Merwedė yra vieno sparčiausiai augančių Utrechto miestų rajonas. Tai senas pramoninis kvartalas, kuris dabar pertvarkomas remiantis miesto planavimo kriterijais, pagal kuriuos pirmenybė suteikiama ne žmogaus patogumui, bet tvarumui ir ekologijai.
Galutiniame projekte numatyti tvarūs būstai maždaug 12 000 žmonių[1]. Merwede kvartale gyventojai visas paslaugas gali pasiekti pėsčiomis arba naudodamiesi dviračiais.
Tiek utopinę, tiek ir distopinę ateitį galintis priminti Utrechto miesto kvartalas išsiskiria tuo, kad jame beveik nėra automobilių, o gyventojai keliauja pėsčiomis, dviračiais arba viešuoju transportu.
„Merwede rajone bus daug erdvės vaikščioti ir važinėti dviračiu, žaisti ir sportuoti. Jums patiks išlikti aktyviems ir sveikiems. Naudojant išmaniuosius sprendimus, pastatai bus kuo tvaresni. Įspūdingi pastatai, kūrybingi verslai, daug žalumos ir urbanistinių elementų nustebins ir vilios jus atrasti ir susitikti“, – teigta projekto apraše[2].
Siekiant įgyvendinti jau anksčiau WEF pristatytus planus bei prisitaikyti prie šių dienų „žaliosios“ darbotvarkės, Merwede kvartalas sako „ne“ privatiems automobiliams.
Teigiama, kad viskas, ko reikia gyventojams, yra pasiekiama pėsčiomis arba dviračiu, dviračių maršrutų tinklu, sujungiančiu įvairias rajono dalis su miesto centru.
Rajone išvystytas susisiekimas viešuoju transportu, todėl gyventojai gali nuvažiuoti didelius atstumus ir susisiekti su kitomis šalies dalimis ir už jų ribų.
Atokiau nuo centro galima statyti garažus asmeninėms transporto priemonėms, tačiau dešimčiai namų ūkių tenka tik maždaug trys vietos, iš kurių 300 bus skirtos bendriems automobiliams. Gelbėjimo tarnybos galės patekti į gatves, tačiau rajono centras automobiliams draudžiama zona.
Be to, anksčiau pramoniniu buvęs Merwede kvartalas pasikeitė neatpažįstamai: kiemai ir net sienos apželdinti, and pastatų stogų puikuojasi saulės baterijos. Gyvenamieji namai išdėstyti aplink žaliuosius kiemo sodus.
Be socialinės funkcijos, sodai ant stogų taip pat atlieka svarbią ekologinę ir vandens kaupimo funkciją. Ir sodai, ir fasadai yra lizdavietės vietinėms vabzdžių, paukščių ir gyvūnų rūšims[3].
Ateities miestu Olandijoje bandoma mažinti taršą ir skatinti sveiką gyvenimo būdą
Kuriant tokio uždaro koncepto, „žalią“, „15 minučių“ miestą esą siekiama ne kontroliuoti visuomenę ir versti ją elgtis pagal vieną konkretų modelį, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Skelbiama, kad Merwede rajono konceptu siekiama ne tik mažinti taršą, bet ir puoselėti gyventojų sveikatą. Idėjos autoriai teigia, kad tyrimai rodo, kad važiavimas dviračiu gali būti naudingas žmonėms: ne tik mažina taršą, bet ir padeda sumažinti stresą bei lėtinių ligų, tokių kaip širdies ligos, antrojo tipo diabetas ir insultas, riziką.
Pabrėžiama ir tai, kad tokio Olandijoje kuriamo miesto konceptas gali išskirti dviračiams draugiškos bendruomenės svarbą ir taip pat gali padidinti dviratininkų saugumą. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) dviračių saugumo ataskaitoje nustatyta, kad vietovėse, kuriose yra daug dviračių naudotojų, dviračių takų ir pagalbinės infrastruktūros, informuotumo lygis yra aukštesnis.
Šiuo atveju, tokia ateities miestų idėja net turi pranašumą: Utrechtas, kaip ir likusi Olandija, yra tikras dviratininkų rojus. Į miestą, iš jo ir aplink jį driekiasi specialūs maršrutai, kurie yra plačiai naudojami dviratininkų. Apie 60 proc. miesto centro lankytojų į jį atvyksta dviračiais, o mieste yra didžiausia pasaulyje dviračių stovėjimo aikštelė.
Aplinkos tarša verčia suvaryti žmones į miestus-getus
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sako, kad oro tarša yra visuotinė grėsmė žmonių sveikatai, o šiuo metu 99 proc. pasaulio gyventojų gyvena vietovėse, kur tarša viršija sveikatai saugias ribas. Kasmet tai sukelia 7 mln. ankstyvų mirčių dėl širdies ligų, insulto, lėtinių obstrukcinių plaučių ir ūminių kvėpavimo takų infekcijų.
PSO vadovaujasi įrodymais, kad taršių transporto priemonių patekimo į miestų centrus ribojimas, naudojant švaraus oro ir mažos taršos zonas gali duoti naudos sveikatai. Atlikti tyrimai rodo, kad tokiose zonose sumažėjo visų sveikatos sutrikimų, susijusių su oro tarša, paplitimas.
Tokiais moksliniais duomenimis remiasi ne tik visuomenės sveikatos specialistai, bet ir politikai bei sprendimų priėmėjai. Būtent tai veda prie tokių radikalių idėjų, tokių kaip „15 minučių miestas“. Tai konceptas viešojoje erdvėje aptarinėjamas jau ne vienerius metus.
Iš esmės tai yra miestų planavimo idėja, kuria siekiama, kad miestuose gyvenantiems žmonėms pagrindinės paslaugos būtų teikiamos per ketvirtį valandos kelio pėsčiomis arba dviračiu nuo jų gyvenamosios vietos.
Nors dalis ekspertų teigia, jog nėra nieko blogo užtikrinti, kad žmonės galėtų pėsčiomis ar dviračiu nueiti į parduotuvę ar mokyklą, grėsminga gali būti tai, kad kažkas gali nuspręsti, kaip dažnai jūs einate į parduotuvę, paštą ir pan.
Prieš keletą metų Jungtinės Karalystės Oksfordšyro grafystės taryba pritarė eismo filtrų, kurių vykdymą užtikrins kameros šešiose pagrindinėse vietose, sukūrimui. Tai reiškė, kad asmeniniai automobiliai nebūtų įleidžiami be leidimo, kuriuo jie galėtų naudotis ne daugiau kaip 100 dienų per metus, tačiau visoms kitoms transporto priemonėms būtų taikoma išimtis.
Socialiniuose tinkluose tai greitai pasėjo paniką, imta kalbėti apie tai, kad valdžia ir pasaulio galingieji siekia apriboti žmonių judėjimą, imasi jų kontrolės ir viskas prisidengiant aplinkosauginių problemų ir grėsmių naratyvu.
Tai ne vienintelė gasdinanti idėja. „Jūs nieko neturėsite ir būsite laimingi“, – tai frazė, kurią dažnai vartoja Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) kritikai, kaltinantys WEF siekiu apriboti privačią nuosavybę.
Iš tiesų, 2016 m. WEF skirtos danų politikės Idos Auken esėje buvo rašoma:
„Sveiki atvykę į 2030-uosius metus. Sveiki atvykę į mano miestą, o gal geriau sakyti mūsų miestą. Aš nieko neturiu. Man nepriklauso automobilis. Man nepriklauso joks namas. Neturiu jokių prietaisų ar drabužių. Jums tai gali atrodyti keista, bet mums, gyvenantiems šiame mieste, tai labai prasminga“.
Nors šiandien tokie miestai dar neegzistuoja, tačiau žmogus iš tiesų yra raginamas turėti kuo mažiau: tiek socialiniuose tinkluose tiek ir tradicinėje žiniasklaidoje gausėja komentarų bei pranešimų apie tai, kad įsigyti savo nuosavybę, nesvarbu ar tai didžiulis namas užmiestyje, mažas butas mieste ar tiesiog naujas automobilis, yra netvaru, neišmintinga, neatitinka inovatyvios ir ambicingos futuristinės ateities vizijų.
Privati nuosavybė tampa mirštančiu konceptu: susidomėjimas NT nuosavybe yra žlugdomas, visuomenei be perstojo yra stumiamas dalijimosi politika grįstas gyvenimo būdas, asmenys nebeperka net fizinių žaidimų ar knygų.
Tai neramina. O tokios idėjos, vis sparčiau įsitvirtinančios užsienyje, ateina ir į Lietuvą. Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis yra teigęs, kad Vilniuje įgyvendinti „15 minučių“ miesto konceptą[4]. Jo teigimu, toks principas galėtų būti įvedamas vidurinėje ir centrinėje miesto dalyje.
