Vytautas ABRAITIS: Su prasmingiausia metų švente – Vėlinėmis

NuomonėsVytautas Abraitis
Suprasti akimirksniu
VA
Biomedicinos mokslų daktaras, akušeris-ginekologas Vytautas Abraitis. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Garantija dėl vieno dalyko – visi mes atsidursime kapinėse

Žmonės mėgsta pasivaikščioti po statomų namų kvartalus, gimdymo skyrius- kad išsirinkti. Bet anaiptol nevisada ten nuvyksta. Bet yra garantija- dėl vieno dalyko – visi mes atsidursime kapinėse. Ir ten prabūsime ilgiausiai. Todėl Vėlinės- kur kas prasmingesnės už Kalėdas, Vasario 16, ar kokį Hašišdienį.

Mažiau kreipkime dėmesį į siaučiančius per Helovyną – tegu

Liūdni rudenys šalto klimato šalyse. Nematau tragedijos. Gražu tie moliūgėliai. Ypač vaikams. Ir sriuba moliūgų skani. O mes prisiminkime mirusiuosius. Pasigrožėkime žvakių jūroje skendinčiose kapinėse – mūsų ilgalaikiškiausiam name, senelių namuose, ar slaugos ligoninėje.

Su metais vaikams mūsų reikia vis mažiau. O mums vaikų – vis labiau. Su 40 laipsnių temperatūra mama kelsis pas suverkusį kūdikį. O pas aimanuojančią seną mamą/tėvą sveikas vaikas ne visada pakels užpakalį nuo sofos, ar grįš iš Londono. Tokie tad visatos dėsniai. Taip taip taip, gerb. psichikos ekspertai – kokie buvom tėvai, ryšys, traumos, sistemų sankirta ir kita masturbologinė filosofija. Bet aš manau kitaip. Nesiplėsiu.

Važiuoju paravėt senelių kapą. Važiuosiu ir pas tėvus. Smagu matyti žmones be įtampos, ramiai tvarkančius kapus. Akyse – ramybė. Kitaip nei ten pat laidotuvėse.

Tik slogu matyti apleistus kapus

Visada nešuosi daugiau žvakelių. Uždegu ant tokių. Su akumuliatoriniu trimeriu žolę pakapoju. Patiesinu antkapį. Pakeliu medinį kryžių. Save įsivaizduoju apleistam kape. Mane šildytų, kad ir svetimos rankos. Uždekite ir Jūs. Gal tai padės metais – kitais pavėlinti užlaidojimą ant viršaus. Kai nelieka JOKIOS apčiuopiamos atminties. Ypač šiais bedvasiais blogio įsigalėjimo laikais.

Jei turite laimę – gyvus tėvus, senelius – aplankykite juos. Ar paskambinkite. Ateis laikas, kai jie Jums nepaskambins. Ir tada tamsoje gulėsite ašarų pilnomis atmerktomis akimis ir norėsite vieno – KAD TIK JIE BŪTŲ GYVI. Tegu užknisa įkyrumu. Pamokymais. Šnekomis to pačio per tą patį. Kad tik gyvi. Deja. Todėl – paskambinkite. Ir atsiprašykite. Kad ir neturite už ką. Paverkite. Tai gėrio ašaros. Jos nuplauna visokius sielos priskretimus.

Su Vėlinėm Jus visus. Prasmingiausia metų švente. Apkabinu.