Lietuvos švietimo sistemoje chaosas tęsiasi
Lietuvos jaunuoliams Vyriausybė įteikė ypač nemalonią „dovanėlę“ – nusprendė, kad viešajame sektoriuje praktiką atliekantiems studentams ir toliau už ją nebus mokama.
Ne mažiau guodžiančios žinios ir moksleiviams, kurie brandos egzaminus laikys bemaž po 5 metų – Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) nustatė, kad mokinių brandos darbai, kuriuos nuo 2027 metų siekiama pripažinti privalomu egzaminu, gali būti vertinami neobjektyviai.
Pasak STT išvados, siūlomas neproporcingas vertinimo balų dalių paskirstymas tarp brandos darbo vadovo ir komisijos, kai brandos darbo vadovas galės skirti beveik pusę galimų taškų už brandos darbą, o tai, kaip jau minėta, gali turėti įtakos neobjektyviam mokinių vertinimui.
Panašu, kad tiek studentų, tiek moksleivių atveju priimami valdžios sprendimas ir toliau gilina ir taip milžinišką prarają tarp Vakarų Europos ir Lietuvos švietimo sistemų.
Praktika – ir toliau neapmokama
Praktika yra terminuotas mokymasis, naujų žinių ir gebėjimų įgijimas praktinėje veikloje, dirbant bei veikiant organizacijoje, vadovaujant atitinkamos srities praktikui[1]. Esant palankiai situacijai, praktika gali „peraugti“ į ilgalaikius darbo santykius.
Tačiau taip nutinka toli gražu ne visada. Universitetams ir kolegijoms reikalaujant, kad studentas dalį savo žinių įgautų natūralioje darbo aplinkoje, verslui tokie jaunuoliai tampa nemokama darbo jėga.
Lietuvoje dažnas studentas už darbą praktikos metu atlygio negauna. Negana to, yra priverstas derinti ne tik studijas ir praktiką, bet dažnu atveju ir įprastinį savo darbą.
Nors Vakarų šalyse daliai praktikantų jau yra mokamas atlyginimas, Lietuvoje tai vis dar yra labiau išimtis nei taisyklė.
Esama situacija nepatenkinti studentai kreipėsi į valdžią, tačiau jos atsakymas eilinį kartą nuvylė Lietuvos jaunimą.
Studentų judėjimas „Šauksmas“, bendraujantis su Lietuvos savivaldybėmis, siūlydamas joms išbandyti pilotinį privalomų studentų praktikų apmokėjimo modelį, neseniai paskelbė sulaukęs nepalankaus pačios Vyriausybės vertinimo.
„Tai, kaip elgiasi Vyriausybė, yra veidmainiavimas. Visoje Europoje garsiai kalbama apie perėjimą prie praktikų apmokėjimo, bent jau valstybiniame sektoriuje, taip užtikrinant ir praktikų kokybę, ir apskritai, jų prieinamumą. Esant dabartinei infliacijai, kelionė į praktiką, pietūs ir dažnai jai būtini įrankiai ar apranga kainuoja tiek, kad studentai po praktikos dar keliauja į darbą arba yra priversti prašyti savo tėvų padėti išgyventi. Tai nėra teisingas būdas, jeigu mes norime suteikti geriausią išsilavinimą ir išlaikyti jaunus asmenis tiek jų gimtuosiuose miestuose, tiek, apskritai, Lietuvoje“, – teigė judėjimo „Šauksmas“ atstovė Fausta Roznytė[2].
F. Roznytė piktinasi Vyriausybės teiginiais, jog neva įvedus apmokamas praktikas studentams, tokių pačių sąlygų gali prašyti ir profesinių mokyklų mokiniai.
„Tai absurdas, nes profesinių mokyklų mokiniai ne tik turi prašyti, bet ir turi gauti apmokėjimą už savo darbą. Tokios šalys kaip Vokietija, kurioje stipriai išvystyta pameistrystė, būtent taip užtikrina, kad dalis jaunuolių rinktųsi profesines mokyklas, įgytų specialybes, kurių labai reikia“, – pratęsė F. Roznytė.
Vyriausybės sprendimą kritikuoja ir „Šauksmas“ narys Kęstutis Grumodas.
„Turime minimalų atlyginimą, turime visuotinį sveikatos draudimą bei įvairias kitas socialines garantijas, kurios nors ir ne tobulos, bet bent egzistuoja. Tačiau kažkaip praleidome, kad ne visur turime pačią svarbiausią garantiją – atlygį už atliktą darbą. Tad visiškai nesvarbu, ar oficialiai darbuotojos pareigos vadinasi „praktikantė“ ar „jaunesnioji analitikė“ – jeigu asmuo atlieka darbdavio nurodytus uždavinius, jis nusipelno už savo darbą ir sugaištą laiką gauti kompensaciją“, – teigia K. Grumodas.
Apmokama praktika Lietuvoje – neįmanomas scenarijus?
Nors apmokama praktika Vakarų šalyse nėra naujiena, Lietuvoje jos įgyvendinimas vis dar kelia audras. Kaip teigia buvęs Lietuvos studentų sąjungos prezidentas (LSS) Vytautas Kučinskas, šis klausimas nors ir yra aktualus studentams, labai svarbu yra suprasti, kad reikia diskutuoti ir apie įvairius jo įgyvendinimo būdus.
„Iš šios idėjos kritikų vienas pagrindinių argumentų yra, kad tai galėtų apsunkinti studentams rasti praktikos vietas. Kadangi aš pats esu buvęs studentas, esu dirbęs valstybinėje įstaigoje, buvęs stažuotėse, gavęs stipendijas ir pan., tai man visuose lygiuose teko galimybė pajusti pliusus ir minusus. Mes turime suvokti, kad valstybiniam sektoriui tai irgi yra pakankamai didelis šansas pritraukti gabiausius studentus į valstybinį sektorių. Pripažinkime, viena iš didžiausių valstybinio sektoriaus bėdų – nesugebėjimas pritraukti tam tikrų sričių specialistų. Ypač kalbant apie inžinerines ir teisės specialybes. Viešajam sektoriui būtų sudaryta galimybė konkuruoti su privačiu sektoriumi“, – kalbėjo D. Griškevičius[3].
D. Griškevičiaus teigimu, specialybės ir jų praktikos yra labai skirtingos, todėl reikia užtikrinti teisingumą, kad patiriamas papildomas studento išlaidas būtų galima kompensuoti.
Praktika yra viena iš esminių studijų dalių
Kaip pastebi patys studentai, apmokamas praktikas dažniausiai yra linkusios taikyti IT įmonės, kuriose dėl geriausių specialistų kovojama jau jų studijų pradžioje[4]. Situacija humanitarinių studijų praktikos prireikusiems studentams jau visai kita – rasti apmokamą gali būti net neįmanoma.
Darbo paieškų portalo cvonline.lt marketingo vadovė Rita Karavaitienė sako, kad apmokamas praktikos vietas internete dažniausiai siūlo tik didesnės tarptautinės įmonės, kurios tikisi, jog praktikantas vėliau taps ir nuolatiniu darbuotoju.
O didelės dalies studijų programų studentams būtent praktika yra esminė studijų dalis. Konsultavimo platforma „Tallo“ 2021 m. apklausė 2 400 mokyklas ir universitetus baigiančių jaunuolių. Surinkti duomenys rodo, kad net 92 proc. jų turi susidėlioję karjeros planą, ir pagrindinių įgūdžių – gebėjimą kritiškai mąstyti, analizuoti, spręsti problemas, kokybiškai ir rezultatyviai bendrauti – tikisi įgyti ne universitete, o darbovietėje[5]. Dėl to praktika tampa ypač svarbia švietimo sistemos dalimi.
Dalis Lietuvos politikų tai supranta ir pritaria studentų bendruomenės siekiui įteisinti mokamos studijų praktikos tradiciją.
Gintautas Paluckas teigia, kad nepaisant to, kaip parenkamas darbuotojas – ar ateina tiesiog „iš gatvės“, ar iš universiteto – juos abu reikia apmokyti, todėl studento praktika turi būti vertinama kaip darbo santykius atitinkantis įsipareigojimas ir turi būti apmokamas.
Darbdaviai priešinasi studentų iniciatyvai
Darbdavių konfederacijos prezidentas Danukas Arlauskas teigia, kad studentų siūlymas įteisinti privalomą praktikų apmokėjimą nėra protinga idėja[6].
„Jeigu jie galvoja, kad darbdaviai mokės neaišku kam, kuris nori praktiką atlikti, pinigus – iš to nieko nebus. Aš manau, kad darbdaviai nepriiminės studentų. Jiems reikia priskirti žmogų, kokį meistrą, kuris viską išaiškins. Reikia duoti žaliavų, medžiagų“, – aiškina D. Arlauskas.
Jis laikosi nuomonės, jog realią praktikos naudą gauna studentas, o ne darbdavys. Taip pat studentai esą dažnai praktikas atlieka ne pagal įmonės grafiką, jiems yra taikomos išlygos, keliami gerokai mažesni reikalavimai.
Užsienio šalių požiūris skiriasi nuo Lietuvos
Tuo tarpu kai kuriuose kitose Europos šalyse darbdavių požiūris yra kitoks.
Dar 2018 metais Europos Parlamentas (EP) priėmė nutarimą uždrausti neapmokamas praktikas ir nustatė sąlygas, kurias turi suteikti ir parlamento institucijos, ir jo frakcijos priimdamos praktikantus. 2020 m. EP žengė dar vieną žingsnį ir priimtoje rezoliucijoje pasmerkė neapmokamas praktikas kaip modernią išnaudojimo formą[7].
EP ragina sukurti teisinius instrumentus, kad praktikos būtų apmokamos.
Europos Sąjungos (ES) įstatymų leidėjai taip pat paragino valstybes nares užtikrinti, kad į Jaunimo garantijų iniciatyvos schemas įtrauktiems jaunuoliams būtų siūlomas kokybiškas, įvairus ir individualiems poreikiams pritaikytas darbas, mokymas, pameistrystė ar stažuotė, įskaitant teisingą atlyginimą.
Europoje apie praktikų apmokėjimą diskutuojama ilgai, nemaža dalis didžiųjų europinių partijų, pavyzdžiui, žalieji, socialistai, demokratai pritaria tokiam apmokėjimui, ypač valstybiniame sektoriuje. Dažniausiai argumentai už apmokamas praktikas kalba apie jų kokybės pakėlimą, užtikrinimą, kad praktikantas įgytų realių įgūdžių, taip pat padėtų užtikrinti socialiai jautrių grupių galimybes.
Vis dėlto, ES pasiekti bendrą konsensusą šiuo klausimu vis dar yra sudėtinga. Pavyzdžiui, apskaičiuota, kad Belgija yra bendrijos narė, kurioje praktikų be atlygio lygis yra didžiausias visoje ES: tik 1 iš 5 (18 proc.) už darbą gauna atlygį[8].
Europos jaunimo forumas dar 2017 m. pateikė kolektyvinį skundą prieš Belgiją, teigdamas, kad Belgijos vyriausybė neapsaugojo jaunų žmonių teisių į teisingą atlygį ir apsaugą. Tuomet nustatyta, kad Belgijos teisės aktai leidžia jaunus žmones išnaudoti kaip nemokamą darbo jėgą vykdant nemokamas praktikas ir taip pažeidžia Europos socialinės chartijos nuostatas dėl teisingo atlygio ir nediskriminavimo.
Sulaukta ir STT dėmesio
Tačiau norint tapti studentu, kuriam teks atlikti praktiką, pirmiausia reikia įgyti vidurinį išsilavinimą ir išlaikyti brandos egzaminus, o kuo toliau, tuo panašiau, kad Lietuvoje tai padaryti bus vis sunkiau. Dalis siūlomų švietimo sistemos permainų ir pokyčių kelia klausimų net specialiųjų tyrimų tarnybai (STT).
STT korupcijos prevencijos specialistai atsižvelgė į planuojamus mokinių vidurinio ugdymo turinio atnaujinimo pokyčius, kuriais siekiama nuo 2027 metų brandos darbą pripažinti privalomu brandos egzaminu ir atliko teisės aktų antikorupcinį vertinimą[9].
Kaip jau minėta, pateiktose išvadose STT teigia, kad siūlomas neproporcingas vertinimo balų dalių paskirstymas tarp brandos darbo vadovo ir komisijos, kai brandos darbo vadovas galės skirti beveik pusę galimų taškų už brandos darbą, gali turėti įtakos neobjektyviam mokinių vertinimui.
STT vertinimu, leidžiant brandos darbą vertinti trims asmenims: brandos darbo vadovui ir dviem komisijos nariams, gali susiklostyti situacijų, kai brandos darbo vadovo skiriama taškų suma sudarytų itin žymią viso darbo įvertinimo procentinę dalį.
Pagal dabar siūlomą teisinį reguliavimą, brandos darbo vadovas, skirdamas taškus galėtų lemti beveik 47 proc. viso brandos darbo vertinimo. Situacija, kai iš esmės vienam asmeniui palikta galimybė lemti brandos darbo išlaikymo klausimą bei turėti itin reikšmingą įtaką darbo vertinimo rezultatui, laikytina korupcijos rizikos veiksniu.
Atliekant teisės aktų antikorupcinį vertinimą, nenustatyta teisinių priemonių, leidžiančių tinkamai valdyti galimas interesų konfliktų situacijas. Taip pat nėra aiškiai detalizuota paties darbo vadovo priskyrimo konkrečiam moksleiviui procedūra. Tai, STT nuomone, taip pat gali būti vertinama, kaip galima korupcijos rizika.
