VRK burtų keliu išrinko debatuose dalyvausiančių kandidatų į prezidentus poras
Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) penktadienį suorganizavo burtų traukimą – mat taip 21 amžiuje vyksta sprendimas, kokie kandidatai turėtų būti porose, dalyvaudami rinkiminiuose debatuose. Taigi, ištraukus burtus paaiškėjo, kaip ir kada nacionalinio transliuotojo LRT radijo ir televizijos eteryje diskutuos kandidatai į Respublikos Prezidentus. Tiesa, tas burtų traukimas stebuklingas ne tik savo pavadinimu, bet ir savo rezultatais, mat diskutuojančios poros, kažkaip it netyčia, rodos, net neturės apie ką debatuoti.
LRT radijo eteryje numatoma surengti 4 laidas, kuriose dėl vietos stokos gali dalyvauti po 2 kandidatus. Vienos radijo laidos trukmė – 55 minutės. LRT televizija taip pat transliuos 4 laidas, kuriose galės dalyvaut visi kandidatai į Prezidentus. Vienos televizijos laidos trukmė – 1 valanda ir 30 minučių.
VRK burtų keliu nusprendė, kad balandžio 25 dieną debatuos Giedrimas JEGLINSKAS ir
Dainius ŽALIMAS, balandžio 26 dieną – Andrius MAZURONIS ir Remigijus ŽEMAITAITIS, balandžio 29 dieną – Gitanas NAUSĖDA ir Ingrida ŠIMONYTĖ, o gegužės 3 dieną – Eduardas VAITKUS ir Ignas VĖGĖLĖ[1].
Kam reikalingi debatai prieš rinkimus?
Taigi, pirmiausiai – kas gi yra tie debatai, kurių klausyti esame kviečiami prieš kiekvienus rinkimus?
Debatų esmė – pateikti aiškią poziciją prieštaringu klausimu. Ją argumentuotai pagrįsti, gebėti įsiklausyti į kitą poziciją, siekiant išsiaiškinti platų problemos suvokimą.
Debatų metu kiekvienas dalyvis bent kartą pasisako palaikydamas arba prieštaraudamas konkrečiam siūlymui – debatų temai, probleminiam klausimui. Pagrindinė užduotis yra atsakyti į šį klausimą „už“ arba „prieš“ bei pagrįsti savo pasirinkimą[2].
Taigi iš esmės suprantama, kad debatuose turėtų dalyvauti du skirtingas pozicijas atstovaujantys kandidatai, kurie, gavę vieną klausimą, sugebėtų atsakyti į jį pateikdami savo pažiūras ir idėjas, o išklausę oponento idėjas, gebėti į jas atsakyti, pritariant arba nepritariant, racionaliai argumentuojant. Trumpai tariant debatuose, nors ir nesiekama įrodyti vienos tiesios, vis dėlto siekiama parodyti debatuojančio žmogaus gebėjimą išsakyti savo nuomonę, priimti kitokią nuomonę, apsikeisti argumentais.
Žinoma, politiniai debatai retai kada atitinka tokią debatų apibrėžtį. Dažnai, ypač prieš Seimo rinkimus, kai į Seimą patekti bando visokio plauko žmonės, debatai tampa tikra parodija, kai pasimato, jog kandidatai ne tik kad savo nuomonės apginti negali, bet net ir į klausimą teisingai atsakyti nesugeba.
„Aktyviausias „debatų“ metas televizijoje vyksta prieš Seimo rinkimus, kai partijų atstovai išsako savo nuomonę tam tikrais klausimais. Terminą „debatai“ norisi dėti į kabutes, nes dažnai jų dalyviai ateina nepasiruošę, laidose stebime vengimą atsakyti į klausimus ir neįsiklausymą į oponentų žodžius. Toji minutė, kurią dalyviai turi išnaudoti savo pasisakymams, naudojama ne pagal paskirtį: politikai dažniausiai visiškai nereaguoja į savo varžovų išsakytas mintis. Iš vienos pusės suprantu, jog šios diskusijos tikslas yra pareikšti savo ideologinę poziciją ir taip pritraukti savo partijai balsuotojus, todėl nėra daug sąveikos tarp partijų atstovų. Deja, toks „debatavimas“ dažniausiai atrodo kaip ganėtinai monotoniškos kalbos, kurių nuobodu klausytis“, – sako Milda Gadliauskaitė[3].
Apie ką gali debatuoti burtų keliu išrinktos kandidatų į prezidentus poros?
Taigi, išsiaiškinus, kas yra debatai ir koks jų tikslas, galima pagalvoti, kad logiška būtų debatams rinkti ypatingai skirtingų pažiūrų kandidatus.Taip geriausiai atsiskleistų ne tik jų gebėjimas argumentuoti, bet ir gebėjimas įsiklausyti į kitokią nuomonę – mat prezidentui dirbti teks su visokiais žmonėmis, kurių pažiūros įvairios, ir juos visus išgirsti ir suprasti taip pat reikės.
Taigi, apie ką gali debatuoti Giedrimas Jeglinskas ir Dainius Žalimas?
Paimkime aktualią temą: karas ir saugumas.
Dainius Žalimas savo programoje teigia, kad turime reikalauti Rusijos ir Baltarusijos atsakomybės už agresiją ir kitus tarptautinius nusikaltimus, rašizmo („rusų pasaulio“ ideologijos) plataus tarptautinio pasmerkimo, specialaus tarptautinio tribunolo agresijai prieš Ukrainą steigimo, įšaldytų Rusijos pinigų panaudojimo Ukrainos atstatymui. Negalime leisti pamiršti ir atsakingų už A. Lukašenkos režimo nusikaltimų žmoniškumui asmenų atsakomybės, skatinant taikyti universalios jurisdikcijos mechanizmus ir keliant specialaus tribunolo iniciatyvą.
Taip pat jis akcentuoja daugiau lėšų krašto gynybai, atsakingą jų naudojimą, ir gynybos, kaip visų šalies piliečių vieną svarbiausių prioritetų, plėtojimą[4].
Ką šia tema sako G. Jeglinskas?
Ogi iš esmės tą patį.
„Gyvendami geopolitinio nestabilumo laikais, kai išorinės grėsmės yra visai šalia, visų pirma
privalome užtikrinti savo šalies ir jos piliečių saugumą. Sieksiu ir toliau ryžtingai didinti gynybos finansavimą kuriant pažangiausią kariuomenę regione, užtikrinant NATO sąjungininkų buvimą Lietuvoje, plečiant gynybinius pajėgumus, stiprinant visuomenės vienybę ir atsparumą, vystant gynybos pramonę“, – teigiama jo programoje, akcentuojant gynybinių pajėgumų plėtrą, daugiau užsienio sąjungininkų Lietuvoje, vieningą ir atsparią visuomenę (visuomenės įtraukimą į šalies gynybą)[5].
Trumpai tariant, panašu, kad debatuoti jiems nebus apie ką.
Kita debatuojančiųjų pora: Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė. Nors ir praėjusieji prezidento rinkimai iškasė karo kirvį tarp šių dviejų žmonių, o I. Šimonytė, rodos, dar kurį laiką negalėjo ramiai žiūrėti į naująjį šalies vadovą, o ir susitikti su juo dažnai nesistengia, vis dėlto ar tikrai G. Nausėda ir taip toli nuo konservatorių, kaip gali atrodyti?
Dar 2018 metais, kai G. Nausėda nebuvo pasakęs, ar tikrai kandidatuos į prezidento postą, konservatoriai išreiškė jam aiškų palaikymą.
„Reikia pripažinti, kad G.Nausėda net iki jo oficialaus apsisprendimo yra turbūt vienas populiariausių. Daugiausia skyrių iškeltų kandidatų mūsų partijoje, tai akivaizdu, kad žmonės, laukdami jo apsisprendimo, projektuoja jį kaip stiprų kandidatą“, – mano Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Ignas Vėgėlė paskirtas debatuoti su Eduardu Vaitkumi. Ir nors šie du kandidatai skiriasi savo specialybėmis ir apskritai savo pajėgumais – I. Vėgėlė laikomas realiausiu priešininku G. Nausėdai, o E. Vaitkaus palaikymas yra labai kuklus – jie abu yra kraštutiniai opozicionieriai, kurių mintys apie dabartinę šalies valdžią, politiką ir net sveikatos klausimus sutampa.
Lieka A. Mazuronis ir R. Žemaitaitis. Gal bent šie du turės apie ką našiai pasikalbėti? Panašu, kad vis dėlto, taip pat ne. Abu šie kandidatai yra savo politinę karjerą pastatė Tvarkos ir teisingumo partijoje, tad akivaizdu, kad jų pažiūros sutampa, o jei kažkur ir skiriasi, tai labai nežymiai.
Tad, kaip jau politologai ir sakė, panašu,kad ne tik visi prezidento rinkimai bus neįdomūs – kandidatų į prezidentus debatai bus dar neįdomesni, mat „burtų“ keliu išrinktos debatuojančiųjų politikų poros iš esmės vieni kitiem net neprieštarauja.
