Vokietijos ministras: gyventojai turėtų priprasti prie minties, kad Europoje gresia karas

B. Pistorius prakalbo apie Europai gresiantį karą bei prastą Vokietijos pasiruošimą jam

Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius teigia, kad jo šalies gyventojai turėtų priprasti prie minties, jog Europoje jau netrukus gali kilti realus karo pavojus.

„Turime priprasti prie minties, kad Europoje gali kilti karo pavojus. Turime tapti pajėgūs kovoti. Tai reiškia, kad turime tapti pasirengę karui, turime būti gynybinio pobūdžio ir tam parengti Bundesverą (ginkluotąsias pajėgas,- 77.lt pastaba) bei visuomenę“, – sako jis^[1].

Gynybos ministro teigimu, konfliktas Artimuosiuose Rytuose ir Rusijos karas prieš Ukrainą, turės ilgalaikių pasekmių visai Europos bei Vokietijos visuomenei, o todėl, Vokietija turi būti pajėgi apsiginti^[1].

Atkreipdamas dėmesį į po Rusijos invazijos į Ukrainą Vokietijos valdžios įvestus gynybos sektoriaus išlaidų pokyčius, B. Pistorius teigė, kad visų trūkumų negalima kompensuoti vos per 19 mėnesių, tačiau pabrėžė, kad Vokietijos gynybos gerinimo standartas turi būti kuo greitesnis.

Vokietijos reakcija į geopolitines krizes – pernelyg menka

Tokie B. Pistoriaus žodžiai vienus kaip reikiant išgasdino, kitus – tik privertė krūptelėti pečiais. Juk Vokietija pastaruoju metu sulaukia gausios kritikos dėl savojo požiūrio tiek į nacionalinį, tiek į europinį saugumą ir gynybą.

Tai, regis, suvokia ir pats vokiečių gynybos ministras. Kalbėdamas apie savo šalies pasirengimą atremti išorės grėsmes, B. Pistorius atmetė kaltinimus, kad vokiečių federalinė vyriausybė per lėtai reagavo į vadinamąjį „lūžio tašką“ – karą Ukrainoje.

Jis pabrėžė, kad nuo karo Ukrainoje pradžios, jau buvo ne tik įsteigtas specialus 100 mlrd. eurų fondas Bundesverui, bet ir pakeistos valstybės institucijos bei jų veiklos tvarka.

Kita vertus, B. Pistorius pripažįsta, kad Bundesveras ilgą laiką buvo apleistas ir staigūs pokyčiai yra tiesiog neįmanomi.

„Deja, visko, kas buvo gadinama 30 metų, neįmanoma sutvarkyti per 19 mėnesių“, – sakė jis, pažymėjęs, kad iki šio dešimtmečio pabaigos Vokietijos saugumo padėtis bus visiškai kitokia.

Iš tiesų, 2022 m. vasarį, kai Rusija pradėjo invaziją į Ukrainą, daugelio Europos šalių požiūris į saugumą pakito, kai kurios Europos valstybės ženkliai padidino savo gynybos biudžetus, o NATO sustiprino pajėgas, dislokuotas palei rytinį Europos flangą, besiribojantį su Rusija.

Netrukus po Ukrainos-Rusijos karo pradžios, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas skambiai paskelbė ir apie 100 mlrd. eurų vertės Vokietijos karinių išlaidų didinimą.

Liepos mėnesį Vokietijos ministrų kabinetas patvirtino biudžeto projektą, pagal kurį išlaidos gynybai būtų padidintos iki NATO šalių narių nustatyto 2 proc. BVP tikslo.

Tiesa, jau kitą mėnesį, remdamasi vyriausybės šaltiniais, užsienio žiniasklaida skelbė, kad šio tikslo buvo atsisakyta ir buvo pasirinktas tik penkerių metų 2 proc. vidurkis^[2].

Tai vėl paskatino kritiką Vokietijai. Šalis ir anksčiau buvo vertinama prieštaringai dėl vangios savo reakcijos į Rusijos invaziją, ir dėl to, kad ilgą laiką atsisakė paskolinti Ukrainai kai kuriuos savo tankus „Leopard“.

Pasirengimas kariauti reikš pokyčius Vokietijos politikoje

Šiuo metu galima pastebėti, kad Vokietijos valdžia tarsi keičia savo poziciją kalbant apie gynybos ir saugumo klausimus. Viešos diskusijos ir pasisakymai apie galimybę gintis, rizikų vertinimas, įvairiausių karo scenarijų aptarimai nėra būdingi Vokietijos politikai.

Kita vertus, politikos apžvalgininkai ir karybos ekspertai pastebi, kad padaryti Vokietijos kariuomenę ir visuomenę „pasirengusią konfliktams“, reiškia ne tik atšaukti dešimtmečius įvykdytas programas ar reformas, bet ir permąstyti, kam iš tikrųjų kariuomenė yra skirta, kokią funkciją ji turi atlikti tiek Vokietijoje, tiek artimiausių partnerių šalyse.

Manoma, kad dėl to, jau netrukus bus imtos kvestionuoti vokiečių karių misijos Malyje ar kitose valstybėse, daugiau dėmesio bus nuspręsta skirti tik Vokietijos ir iš dalies, Europos gynybai.

„Problema ta, kad sutartys automatiškai nereiškia gamybos ir pristatymo – visa tai užtrunka“, – sako Europos tarptautinių santykių tarybos (ECFR) Vokietijos ir Europos saugumo politikos ekspertas Rafaelis Lossas.

Jis pažymi, kad pramonės užsakymams reikia nemažai laiko: reikia ne tik surinkti labai sudėtingas ginklų sistemas, bet ir integruoti jas į Bundesverą. Be to, eksperto teigimu, daugelis reformų, kurias įgyvendino arba planuoja įgyvendinti B. Pistorius, yra gana paviršutiniškos.

„Ir Bundesveras, ir ministerija yra labai užsiėmę kraštutiniais taisymais, tačiau trūksta didesnės pertvarkos ir didesnės refromos plano“, – sako R. Lossas.

Savo ruožtu Aylin Matle, Vokietijos užsienio santykių tarybos (DGAP) mokslo darbuotoja, kaltina ne tik B.Pistorių.

„Sakyčiau, kad jo pirmtakė Christine Lambrecht iššvaistė modernizavimo metus ir padarė per mažai. Daugelį procesų paspartino būtent Pistorius. Be to, negalima neįvertinti su tuo susijusios finansinės naštos: Bundestago gynybos komiteto skaičiavimais, ginkluotosioms pajėgoms visiškai modernizuoti iš tikrųjų reikia dar 300 mlrd. eurų. Žinoma, tai ne tik pinigų klausimas. Yra ir personalo klausimas. Šiuo metu kariuomenėje yra 183 000 karių, o tikslas – 203 000, tačiau jau dabar aišku, kad prašymų skaičius iš tikrųjų sumažėjo. Bundesveras turi užtikrinti tai, kad jis būtų patrauklus darbdavys“, – teigia A. Matle.

Vokiečių gynybos sektoriuje pokyčiai bręsta jau ne vienerius metus

Bundestage iš tiesų reikia pokyčių. Galbūt būtent tai omenyje turėjo pats B. Pistorius, sakydamas, kad turime priprasti prie minties, kad Europoje gali kilti karo grėsmė – Vokietijai bei kitoms šalims, savo gynybos pajėgumus reikėtų tvarkyti būtent atsižvelgiant į realią, o ne teorinę grėsmę.

O Vokietija, prieš skubėdama į pagalbą NATO partneriams, pirmiausia turi išspręsti savo problemas. Šiuo metu kariuomenėje yra per daug generolų ir admirolų, o jūreivių ir kareivių, tarnaujančių laivuose ar vairuojančių tankus, nepakanka.

Kitaip tariant, Vokietijos ginkluotosios pajėgos yra daug labiau perpildytos viršūnių pareigūnais, nei eiliniais kariais, o tai, grėsmės akivaizdoje, iš tiesų yra pavojinga^[3].

Be to, ekspertai teigia, kad Vokietijos politikoje ir visuomenėje egzistuoja „mentalinis blokas“, susijęs su pačia idėja, kad Vokietija yra „pasirengusi karui“.

Pavyzdžiui, prieš 14 metų tuometinis Vokietijos gynybos ministras Karlas Teodoras zu Guttenbergas karą Afganistane pavadino būtent karu, pareikšdamas, kad Vokietijos kariai ten susiduria su „karo sąlygomi“.

Žodžio „karas“ pavartojimas tuomet išgąsdino žmones, o dabar, daliai piliečių gali atrodyti, kad panašios retorikos sugrįžimas atspindi saugumo aplinkos Europoje pablogėjimą.

O situaciją blogina ir nesutarimai pačioje Vokietijos valdžioje. Dabartinė koalicinė vyriausybė nesutaria dėl būdų, kaip reikia finansuoti kariuomenę.

Ekonomikos ministras Robertas Habeckas neseniai vietos žiniasklaidai teigė, kad Vokietija turi labiau rūpintis savo saugumu, tačiau pabrėžė, kad jau vien NATO deklaruojamas tikslas versti Aljanso valstybes-nares gynybai skirti 2 proc. nuo BVP, Vokietijai yra brangus, ir pinigų reikės iš kažkur paimti.

Iš tiesų, Bundestagui atsinaujinti reikės milžiniškų lėšų. Dar pernai Vokietijos parlamento gynybos komisarė Eva Hogl paskelbė, kad vien amunicijos įsigijimui Vokietijai reikia gauti papildomus 20 mlrd. eurų. Be to, reikia įrengti ir papildomus šaudmenų sandėlius. 

Be to, tuomet paaiškėjo, kad Berlynas smarkiai atsilieka nuo NATO reikalavimo turėti karinių atsargų bent 30 dienų kovos veiksmams, ši problema žinoma jau daugelį metų, o dėl nepakankamų amunicijos ir ginkluotės atsargų net nukentėjo karinės pratybos. Tai problemos, su kuriomis Vokietijai teks susidoroti jau artimiausiu metu.