Vokietijoje – valdančiosios koalicijos griūtis ir politinė suirutė
Vienoje iš artimiausių ir svarbiausių Lietuvos užsienio partnerių – Vokietijoje – kilo tikras politinis chaosas, kai trečiadienį žlugo valdančioji koalicija. Tai įvyko kancleriui Olafui Scholzui atleidus finansų ministrą ir atvėrus kelią pirmalaikiams rinkimams[1].
Žlugus valdančiajai koalicijai, Vokietijos finansų ministro poste vietoje iki šiol dirbusio Christiano Lindnerio dabar dirbs kanceliarijos valstybės sekretorius Jörgas Kukiesas[2].
Jis laikomas vienu artimiausių kanclerio patarėjų ir yra gerai žinomas Briuselyje, ėjo finansų rinkų politikos ir Europos politikos valstybės sekretoriaus pareigas, anksčiau dirbo JAV investicijų banke „Goldman Sachs“.
Tačiau kas privedė prie šių pokyčių? Trejus metus trukusi O. Scholzo Socialdemokratų partijos (SPD), Žaliųjų ir finansų ministro Ch. Lindnerio Laisvosios demokratų partijos (FDP) sąjunga jau kurį laiką buvo netvirta ir galiausiai išbandymo valdžia neatlaikė.
Kancleriui iš pareigų atleidus FDP lyderį ir Vokietijos finansų ministrą Ch. Lindnerį, netrukus buvo pranešta, kad FDP atšaukia visus savo ministrus iš koalicinės vyriausybės, tad pasitraukė ir teisingumo bei švietimo ministrai, nors transporto ministras liko darbus tęsti. Šis sukrėtimas – kelias savaitės trukusios istorijos pabaiga, kai kancleris ir finansų ministras demonstravo viešus nesutarimus dėl Vokietijos ekonominės politikos ir jos ateities.
O. Scholzas viešai kritikuoja Ch. Lindnerį: jis partiją iškėlė aukščiau už šalį
Kancleris O. Scholzas trečiadienį viešai pareiškė, kad nebeliko „pasitikėjimo pagrindo“ finansų ministru Ch. Lindneriu, todėl bendras darbas tapo neįmanomas.
„Jis per dažnai laužė mano pasitikėjimą… Tokiomis aplinkybėmis rimtas darbas vyriausybėje neįmanomas. Mums reikia vyriausybės, kuri galėtų veikti, kuri turėtų jėgų priimti mūsų šaliai būtinus sprendimus“, – kalbėjo Vokietijos kancleris O. Scholzas[3].
Vokietijos kanclerio teigimu, finansų ministrą jis atleido dėl pastarojo „obstrukcinio elgesio sprendžiant ginčus dėl biudžeto“ ir kaltino Ch. Lindnerį, kad jis „partiją iškelia aukščiau už šalį ir blokuoja teisės aktų priėmimą remdamasis melagingais argumentais“.
„Ypač šiandien, praėjus vienai dienai po tokio svarbaus įvykio kaip JAV rinkimai, toks savanaudiškumas yra visiškai nesuprantamas“, – piktinosi O. Scholzas.
O. Scholzas taip pat pasiūlė sausio 15 dieną surengti balsavimą dėl pasitikėjimo centro kairiųjų vyriausybe, kuris, kaip tikimasi, atvers kelią pirmalaikiams rinkimams kovo mėnesį.
Tiesa, Vokietijos konservatorių opozicija ketvirtadienį paragino kanclerio Olafo Scholzo krizės ištiktą vyriausybę siekti balsavimo dėl pasitikėjimo jau kitą savaitę, o ne kitais metais, kaip siūlo jis.
Iki trečiadienio įvykių, kiti planuojami rinkimai Vokietijoje turėjo vykti 2025 m. rugsėjo mėnesį. Paskutinį kartą pirmalaikiai rinkimai Vokietijoje vyko 2005 m., kai juos paskelbė kancleris Gerhardas Schroderis, kuris vėliau pralaimėjo Angelai Merkel[4].
Taip baigiasi šios koalicijos darbas, o politinė suirutė šalį paliečia kaip tik tada, kai vyriausybės populiarumas ir taip mažėja, o kraštutinių dešiniųjų ir kraštutinių kairiųjų jėgų populiarumas auga. Be to, vyriausybės krizė Vokietiją ištinka tuo metu, kai ekonomika smunka, infrastruktūra sensta, o kariuomenė nėra pasirengusi naujam konfliktui Europoje.
Finansų ministras atleistas dėl pasiūlyto Vokietijos ekonomikos gaivinimo plano
O. Scholzas savo finansų ministrą atleido per svarbų visų trijų partijų aukšto rango asmenų susitikimą. Nors užsienyje reakcija į šį sprendimą gali būti netikėta, pačioje Vokietijoje ši žinia nebuvo šokiruojanti, mat apie valdžios nesutarimus dėl Vokietijos ekonomikos ateities kalbama jau seniai.
Lemtingais tapo daug populiarumo nesulaukę finansų ministro pasiūlymai ir reformos sunkumus šiuo metu patiriančiai Vokietijos ekonomikai išjudinti. Tam priešinosi kitos dvi partijos ir jau seniai kalbėjo apie galimybę pasitraukti iš nesėkmingos koalicijos.
Tad ką iš tiesų žadėjo Ch. Lindneris? Finansų ministras pasiūlė apriboti energijos sąnaudas bendrovėms, kad sustiprintų Vokietijos, kaip verslo vietos, patrauklumą. Jo partija FDP siūlė mažinti valstybės išlaidas, mažinti mokesčius ir mažinti reguliavimą kaip atsaką į sunkumus bei norėjo sulėtinti Vokietijos perėjimą prie neutralios anglies dioksido emisijų atžvilgiu ekonomikos.
Savo ruožtu O. Scholzas siekė saugoti darbo vietas ir didinti paramą Ukrainai, socialdemokratai ir žalieji norėjo reformuoti skolinimosi limitą, teigdami, kad jis trukdo didžiulėms investicijoms į infrastruktūrą ir žaliąsias technologijas.
Tačiau finansiškai konservatyvus Ch. Lindneris dar praėjusią savaitę nustebino kolegas koalicijoje pristatęs 18 puslapių planą, kaip pertvarkyti biudžetą mažinant mokesčius ir išlaidas. Išsamiame dokumente, kuriame pasisakoma už mokesčių mažinimą, Ch. Lindneris teigė, kad „norint išvengti žalos Vokietijai, kaip verslo vietai, būtinas ekonominis posūkis ir iš dalies esminė pagrindinių politinių sprendimų peržiūra“[5].
Ch. Lindneris pasiūlė nedelsiant panaikinti solidarumo mokestį, kuris buvo pridedamas prie pajamų ir pelno mokesčio po Vokietijos susivienijimo, siekiant paremti mažiau išsivysčiusias rytines šalies žemes. Taip pat siūlo laikinai stabdyti bet kokių naujų reguliavimų įvedimą ir išsako kritiką dėl pernelyg ambicingų klimato standartų. Be to, jis siūlo visiškai atsisakyti 10 mlrd. eurų subsidijų, numatytų puslaidininkių projektui, kurį sustabdė „Intel“.
Taigi, Vokietija, kuri jau antrus metus neaugina savo ekonomikos, su kancleriu priešakyje, problemą norėjo spręsti sušvelnindami konstitucines valstybės skolos taisykles, kad būtų galima daugiau išlaidauti, bet Ch. Lindneris norėjo mažinti socialinės apsaugos ir socialinį biudžetą bei atidėti aplinkosaugos tikslus.
Pats Ch. Lindneris sakė, kad kancleris bandė jį priversti pažeisti konstitucijoje įtvirtintą išlaidų ribą, vadinamą skolos stabdžiu, o jis atsisakė tam pritarti. Vyriausybės šaltiniai teigė, kad O. Scholzas norėjo padidinti paramos Ukrainai paketą nuo 3 mlrd. eurų iki 15 mlrd. eurų ir finansuoti jį sustabdžius skolos stabdžio taikymą.
„Kancleris atsisako pripažinti, kad mūsų šaliai reikia naujo ekonominio modelio. Olafas Scholzas parodė, kad neturi jėgų suteikti savo šaliai naują postūmį“, – žurnalistams sakė Ch. Lindneris.
Kas Vokietijos ir jos partnerės Lietuvos laukia toliau?
Trejus metus trukusi SPD, Žaliųjų ir FDP sąjunga jau kurį laiką buvo netvirta, o dabar galutinai žlugo. Šiuo metu teigiama, kad laukiant naujų rinkimų, kancleris paprašys opozicinių konservatorių, kurie gerokai pirmauja apklausose, lyderio Frydricho Merzo paramos priimant biudžetą ir didinant karines išlaidas. Dalis apžvalgininkų pastebi, kad Vokietijoje kartu su šia koalicija baigėsi ir „žalioji manija“ ar „žaliojo kurso politika“[6].
Manoma, kad Vokietijos problemų klausimas bus paliestas ir beveik 50 Europos vadovų susitikime bei Europos Sąjungos (ES) aukščiausiojo lygio susitikime šį ketvirtadienį ir penktadienį Budapešte. Jo metu be Vokietijos taip pat bus aptariama parama Ukrainai, migracija, ekonominis saugumas, mažėjantis ES konkurencingumas ir JAV rinkimų rezultatai[7].
Tačiau ar problemos Vokietijoje gali paveikti ir Lietuvą? Juk būtent Vokietija yra mūsų saugumo garantas. Kaip viliasi premjerė Ingrida Šimonytė, Vokietijos valdančiosios koalicijos griūtis neturės įtakos vokiečių brigados dislokavimui Lietuvoje. Pasak jos, tai yra pernelyg didelis įsipareigojimas, kad jį galėtų pakeisti rinkiminis ciklas.
„Tai jeigu įvyks ar pasikeitimas pagrindinių partijų, aplink kurias formuojamos koalicijos, ar vėl vaivorykštės koalicija susiformuos, taip kaip Vokietijoje jau ne kartą buvo, tam kad kažkokios agresyvios antisisteminės jėgos nebūtų kviečiamos į valdžią. Tai manau, kad tas nieko nepakeis“, – sakė ji.
Krašto apsaugos ministro Lauryno Kasčiūno teigimu, neramumai Vokietijoje įtakos Berlyno įsipareigojimams dislokuoti Lietuvoje karių brigadą neturės.
„Net neabejoju, kad įtakos tikrai neturės, nes yra sudarytos sutartys jau tarptautinės dvišalės, yra pasiektas negrįžtamumo taškas, ir akivaizdu, kad tikrai jokio atsitraukimo nebus“, – sakė politikas.
Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis palaikė bendrapartiečio L. Kasčiūno poziciją. Anot užsienio reikalų ministro, pokyčiai Vokietijoje tiesioginės įtakos esamiems dvišaliams susitarimams neturėtų daryti. Tiesa, jis pripažino, kad vertinant susidariusią situaciją, svarbiausia šiuo metu yra stebėti, kuria linkme toliau eis Vokietijos politika.
Kita vertus, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis mano, kad šis įvykis Lietuvai nėra palankus ir gali tapti rimtu iššūkiu, siekiant tolimesnio bendradarbiavimo saugumo srityje.
„Tai bus iššūkis. Ar tie įsipareigojimai tikrai yra tvirti? Norisi tikėtis, kad taip ir yra, bet kokia susiformuos nauja Vyriausybė, jeigu ištiktų nepasitikėjimas kanclerio Scholzo Vyriausybe? (…) Tai yra iššūkis didžiulis iš tikrųjų“, – teigė parlamentaras.
